ir savimi pasitikintis žmogus. Kai jis pasuko galvą ir kažką pasakė lieknai moteriai, kurios Andžė iškart nepastebėjo, ją sužavėjo jo profilis. Griežta nosies linija ir tvirtas smakras, akis su tamsaus antakio puslankiu buvo nukreipta į moterį šalia.
Vargu ar jis yra vaiko tėvas. Madingai apsirengusi moteris šalia jo neatrodė panaši į žmogų, kuris jaudinasi prieš susitikimą su nepažįstamąja, besilaukiančia jo kūdikio, o ir jis per gražus ir pernelyg vyriškas. Net dabar, kai ji žinojo, jog išvaizda neturi įtakos vaisingumui, nuojauta kuždėjo Andžei, kad tokiam vyrui kaip jis vargu ar gali prireikti pagalbos. Ji nukreipė žvilgsnį. Staiga moteris jai už nugaros ėmė raudoti, Andžė greitai atsigręžė ir pamatė, kaip moteris pašoko nuo suoliuko, o vyras ištiesė ranką norėdamas ją sulaikyti.
Andžę užplūdo kaltė. Nereikėjo jai pavėluoti. Nereikėjo dvejoti ir dar labiau aitrinti tos moters širdį. Supykusi ant savęs ji suspaudė kumščius ir prisivertė žengti link staliuko, prie kurio sėdėjo verkianti moteris su vyru.
– Pažiūrėkite. Gal tai ji? Matote, šluostosi ašaras.
Dominykas pažiūrėjo ten, kur rodė Simona, ir jo žvilgsnis užkliuvo už poros, sėdinčios prie staliuko netoliese. Jis sunkiai atsiduso. Ar gali būti, kad jam skambino ši moteris? O vyras, sėdintis šalia, jos sutuoktinis? Iš aprangos, elgesio, raudonų užverktų moters akių buvo aišku, jog jie ne turistai ir dėl kažko nesutaria.
Galbūt susibarė dėl to, kad moteris laukiasi svetimo vaiko? Jo vaiko…
Viduje viskas susitraukė ir Dominykas garsiai atsiduso. Ar gali būti, kad Klara, nors ir beviltiškai troško, neįstengė išnešioti jo kūdikio, o dabar jis auga šios moters įsčiose.
Jis stebėjo šią porą, kol kvėpavimas aprimo, o aplink sukiojosi poilsiautojai, jaunavedžiai ir šiaip žmonės su pripūstais balionais. Moteris buvo šviesiaplaukė ir liekna, labai patraukli, nors ir liūdna. Dominykas atkreipė dėmesį, kad vyras pagyvenęs, o jai maždaug trisdešimt penkeri – būdama tokio amžiaus moteris tikriausiai sunerimsta, jog nebesusilauks vaikų. O jeigu paaiškėja, kad vaikas, kurio ji beprotiškai troško, yra kažkieno kito?
Jie abu buvo nepriekaištingai apsirengę, atrodė pasiturintys žmonės. Matyt, finansiniai rūpesčiai jų nekamuoja. Galbūt ši moteris iš tikrųjų neketina su juo derėtis dėl pinigų, gal ją domina visai kas kita. Žinoma, jis net nepagalvojo, kad žmonės, nusprendę pasinaudoti Karmaiklo klinikų paslaugomis, žino, kiek kainuoja jų procedūros.
Atrodo, viskas sutampa.
– Kaip manote? – neatlyžo Simona.
– Greičiausiai jie, – susimąstęs ištarė Dominykas ir nusisukęs nuo poros atidžiai nužvelgė minią. Aplinkui šurmuliavo šeimos, vaikštinėjo turistai, nusikamavusi moteris lyg ir kažko ieškojo minioje. Ne, daugiau nieko panašaus jis nepastebėjo. Dominykas linktelėjo ir jausdamas keistą spaudimą krūtinėje ketino žengti kitą žingsnį. Kai sužinojo tokią netikėtą naujieną, dvidešimt keturių valandų jam pasirodė per mažai, kad tinkamai pasiruoštų susitikti su moterimi, kuri laukiasi jo vaiko.
– Eikime ir išsiaiškinkime, – šiaip ne taip ištarė, o moteris tuo metu pradėjo verkti ir pašoko nuo kėdės. Mėgindamas ją nuraminti vyras taip pat atsistojo. Dominykas ėmė brautis per minią. Gal ji pamanė, kad jis neateis? Be reikalo delsė. Kuri kita galėtų būti toji moteris, jei ne ji. Dominykui priėjus, moteris žvelgė į savo vyrą ir kūkčiodama kažką jam aiškino.
– Ar jūs ponia Kameron?
Netikėtai Dominykas už nugaros išgirdo:
– Ar jūs ponai Pireliai?
Pora prie stalo atsigręžė ir apstulbę pažvelgė į Dominyką, bet jis nebekreipė į juos dėmesio, o įsmeigė žvilgsnį į moterį, kuri ūmai atsirado šalia ir ištarė jo pavardę.
– Kas jūs? – griežtai paklausė jis.
Trečias skyrius
Priešais jį stovėjo skurdžiai apsirengusi išbalusi moteris, ji buvo panaši į vaiduoklį nuskalbtais drabužiais ir neaiškios spalvos plaukais, paskubomis surištais į uodegą. Net kai jis pažvelgė į ją, ji persikreipusi stengėsi pamatyti vyrą ir moterį jam už nugaros.
– Aš pamaniau… Pamaniau, kad jie ponai Pireliai.
– Aš esu Dominykas Pirelis.
– O.
Kaukšėdama kulniukais priėjo Simona, nuo jos atsklido prancūziškų kvepalų aromatas.
– Vadinasi, jūs esate ponia Kameron.
Dominykui kilo noras tai užginčyti. Ar Simona supranta, ką šneka? Jis jau žino, kas yra ponia Kameron, – tikrai ne ši kaliausė. Ponia Kameron yra jam už nugaros… Jis atsisuko ir pamatė, kaip pora greitai išnyko minioje. Tada vėl atsigręžė nenorėdamas patikėti, kad tai gali būti tiesa. Kaip tokia moteris, tokia pamėklė gali nešioti jo kūdikį?
Kaip galėjo nutikti, kad klinikoje jo vaiko užuomazga atsidūrė šios moters gimdoje?
Vis dėlto ši moteris stovi sutartoje vietoje ir kaip tik ji, o ne kita, ištarė jo pavardę…
Dominykas stebėjo, kaip vargšelė bando nuryti gerklėje užstrigusį gumulą. Jos kaklas atrodė pernelyg plonas, keista, kad nulaikė galvą.
– Aš, – pagaliau prabilo ji tarsi bijodama prisipažinti. – Aš esu Andžė Kameron.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
