neatrodė didžiulis malonumas… bet taip jis galvojo anksčiau, kai dar nebuvo pastebėjęs mergaitiškų apvalumų.
Jis prakalė ledo sluoksnį, kad paršeliai galėtų atsigerti, o baigti melžti karves paliko broliams.
Troško būti suaugęs. Troško įrodyti, kas esąs, kitais būdais nei imtynės. Tačiau beliko laukti, kol bus vyresnis ir pats galės tvarkyti savo gyvenimą.
Žemė priklauso jam. Jautė tai giliai širdyje nuo mažų dienų. Lyg jau jam gimstant kažkas būtų pašnabždėjęs tai į ausį. Ferma, žemė. Tai svarbiausia. O jei užsigeis mergaitės, ar net viso jų būrio, jis jas taip pat gaus.
Tačiau svarbiausia – ferma.
Ir žemė, mintijo jis, žvelgdamas į apsnigtus laukus ir ryto aušros nušviestą dangų prie rytinių kalnų. Žemė, kurią dirbo jo tėvas, o prieš jį – senelis ir taip toliau. Ji buvo dirbama ir per sausras, ir per potvynius. Ir per karą.
Jie sėdavo pasėlius ir nuimdavo derlių, galvojo užsisvajojęs Šeinas, eidamas laukan. Netgi kai jų laukuose ir kiek tolėliau dunksančiame tankiame miške užvirė pilietinio karo mūšiai ir konfederatai pilkomis uniformomis kovėsi prieš mėlynomis uniformomis vilkinčius sąjungininkus, ferma išliko nepaliesta.
Jis galėjo įsivaizduoti, kaip buvo ariama arklu, einant paskui kuiną, kol įskausdavo nugara, pečiai ir sudirždavo rankos. Tačiau javai būdavo pasėjami ir matydavai, kaip jie auga – kaip sudygsta, stiebiasi aukštyn ir pagelsta vasarą.
Nors buvo atėję kareiviai su mortyromis ir tarp javų švilpė kulkos, žemė išliko. Čia krito kūnai, pagalvojo Šeinas ir per nugarą nubėgo šiurpulys. Vyrai rėkė ir šliaužė per savo pačių kraujo balas.
Tačiau žemė, kurioje ir už kurią jie kovėsi, nepasikeitė. Ji išliko.
Jis nuraudo spėliodamas iš kur randasi tokios mintys ir jas lydinčios stiprios, svaiginančios emocijos. Pasidžiaugė, kad yra vienas ir broliai jo nemato. Nenumanė, kaip jiems pasakyti, kad jaučiasi atsakingas už fermą ir taip bus visada.
Jis tai žinojo.
Išgirdęs kažkokį garsą už savęs Šeinas sustingo ir vėl užšovė skląstį, tada atsigręžė bejausmiu veidu.
Už nugaros nieko nebuvo.
Jis sunkiai nurijo seiles. Tikrai kažką girdėjo, iš pradžių lyg kas sujudėjo, paskui silpnai šūktelėjo. Ne pirmą kartą jis pajuto vaiduoklius. Jie čia gyveno kaip ir jis – laukuose, miške, kalvose. Tačiau tai vis tiek jį gąsdino.
Sukaupęs visą jaunatvišką drąsą, jis nuėjo pro daržinę į seną akmeninę rūkyklą. Tai tikriausiai Devinas ar Reifas, o gal net Džeradas. Jie tik nori jį išgąsdinti ir priversti bėgti, kaip jis bėgo tą kartą, kai jie nakvojo senajame Barlou name, kitoje miško pusėje. Name, kuriame vaidenasi, kur vaiduoklių apstu kaip ir voratinklių.
– Išlįsk, Devai, – pasakė jis garsiai. Pakankamai garsiai, kad nuramintų baimingai plakančią širdį.
Tačiau pasukęs už pastato, jis neišvydo nei brolio, nei jokių pėdsakų. Akimirksnį pasirodė, kad mato žmogaus pavidalą. Susigūžusį, kraujuotą, baltu lyg ką tik iškritęs sniegas veidu, kupinomis skausmo akimis.
Padėk man. Meldžiu, padėk man. Aš mirštu.
Bet kai Šeinas žengė žingsnį pirmyn, pavidalas išnyko. Šalia nebuvo nieko. Visiškai nieko. Jo žodžius nusinešė vėjas.
Šeinas, paauglys, kurio nuostabi gyvenimo paslaptis dar tik atsiskleis, stovėjo ir žiūrėjo į žemę be pėdsakų. Stovėjo drebėdamas nuo šalčio, prasiskverbusio pro drabužius iki pat odos ir net kaulų.
Paskui jis išgirdo, kaip juokiasi broliai, mama iš virtuvės kviečia valgyti pusryčių ir liepia paskubėti, kad nepavėluotų į mokyklą.
Jis nusigręžė ir pasistengė užmiršti tai, ką matė ir girdėjo.
Grįžęs namo niekam nepasakojo apie jį sukrėtusią akimirką.
1
Šeinas Makeidas mylėjo moteris. Jam patiko, kaip jos atrodo, kaip kvepia, kaip kalba, patiko jų skonis. Jo meilė moterims buvo beribė ir be jokio išankstinio nusistatymo. Jį savo egzotišku moteriškumu traukė ir aukštos, ir žemos, ir apkūnios, ir liesos, senos, jaunos – įvairios. Jį džiugino jų akys, lūpos, tai, kaip jos eidamos judina užpakaliuką.
Per trisdešimt dvejus gyvenimo metus Šeinas parodė palankumą tiek moterų, kiek tik sugebėjo.
Laikė save laimės kūdikiu, nes moterys jam atsakydavo tuo pačiu.
Jis turėjo ir kitų meilių. Mylėjo savo šeimą, fermą, mėgo kepamos duonos kvapą, šalto alaus skonį karštą dieną.
Bet moterys jį traukė labiau už viską, jos tokios įvairios, tokios skirtingos ir tokios skanios.
Dabar jis šypsojosi vienai iš jų. Nors Regana jo brolio žmona ir jis jai puoselėjo nekaltus broliškus jausmus, tačiau jos moteriškus pranašumus spėjo pastebėti ir įvertinti.
Jam patiko, kaip jos šviesūs plaukai krinta aplink veidą. Jis žavėjosi mažu apgamėliu šalia lūpų ir tuo, kad ji visuomet atrodo seksuali ir kartu labai dora.
Jei vyrui privalu išsirinkti vieną moterį ir susieti su ja gyvenimą, tai Reifas, jo manymu, negalėjo pasirinkti geriau.
– Ar tu tikrai nieko prieš, Šeinai?
– Prieš ką? – Jis pastebėjo, kaip ji susiraukė keldama prie peties jauniausią Makeidą. – A, dėl važiavimo į oro uostą. Prisimenu. Gerai. Galvojau, kokia tu graži.
Regana nusijuokė. Jautėsi nusialinusi, jos jauniausias sūnus Džeisonas Makeidas spiegė, plaukai buvo susivėlę, o ji pati turbūt labiau kvepėjo Džeisono palutėmis nei kvepalais, kuriais kvepinosi ryte.
– Atrodau kaip beprotė.
– Ne. – Kad ji galėtų atsikvėpti, Šeinas paėmė iš jos trijų savaičių amžiaus Džeisoną ir tol jį vartaliojo, kol tas ėmė žagsėti. – Tu graži kaip visada.
Ji žvilgtelėjo į jos antikvariato gilumoje pastatytą žaidimų aptvarėlį, kuriame nepaisydamas aplinkui tvyrančio chaoso snaudė mažylis Natas. „Jis atrodo visai kaip jo tėvas“, – su meile pagalvojo Regana. Taigi buvo neabejotinai panašus ir į savo dėdę Šeiną.
– Ačiū. Komplimentas man nepakenks. Bet nesmagu, kad turiu tavęs prašyti paslaugos.
Šeinas stebėjo, kaip ji pila arbatą, ir nusprendė jos išgerti.
– Menka bėda, mieloji. Aš paimsiu tavo koledžo laikų draugę ir atvešiu ją gyvą ir sveiką. Ji mokslininkė, tiesa?
– Aha… – Regana padavė jam puodelį žinodama, kad jis gali suderinti arbatos gėrimą su kūdikio laikymu ir dar keliais kitais dalykais. – Rebeka talentinga. Nepaprastai talentinga. Gyvenau su ja viename kambaryje metus. Ji buvo tik penkiolikos metų, bet jau antro kurso studentė. Baigė studijas su pagyrimu visais metais
