pusseserė. Motina atsivežė mane į Angliją prieš dešimtį metų, ieškojo prieglobsčio pas savo brolį – Makso tėvą. Kai Martlšamą paveldėjo Maksas, kartu gavo ir mus. Nuo tada gyvename iš jo malonės. Prieš keletą mėnesių Maksas apgyvendino mus namelyje Martlšamo kaime, – jos pirštai žaidė su trupiniais lėkštėje. – Jis pažadėjo… Jei sutiksiu dalyvauti šiame sumanyme, jis perrašys nuosavybę mano mamos vardu ir suteiks jai rentą iki gyvenimo pabaigos.
– Ir dėl to ištekėjai už nepažįstamo žmogaus?
Dominika pakėlė galvą. Piktai atkirto:
– Ar bent numanai, ką reiškia būti kažkieno išlaikytine? Žinoti, kad viskas, ką turi, kiekvienas išleistas centas gaunamas iš kito žmogaus?
– Tarp kitko, žinau, juk esu jauniausias sūnus. Ilgus metus buvau priklausomas nuo savo tėvo malonės.
Akimirką jų akys susidūrė, tačiau Dominika nusisuko ir tyliai tęsė:
– Maksas pažadėjo, kad man reikės iškęsti tik ceremoniją. Jis sakė, kad vos paaiškės pokštas, santuoka bus anuliuota.
– Po velnių, jis taip ir padarė! – Gideonas atstūmė kėdę ir priėjo prie lango. Lauke buvo tamsu, ir jis pamatė tik savo paties pikto veido atspindį. – Tarnai, ko gero, žinojo, kas dedasi – kad moteris, kurią laikiau Martlšamo pussesere, tėra apsimetėlė.
– Taip. Maksas pagrasino atleisiąs kiekvieną, kuris nedalyvaus jo apgavystėje.
– O tavo motina? Ar Maksas ir jai viską išaiškino?
– Abejoju, – ji prikando lūpą. – Maksas linkęs galvoti tik apie tuos dalykus, kurie susiję su juo.
– Bet negi ji dėl tavęs nesijaudins?
Dominika įsmeigė akis į savo rankas, sugniaužtas ant kelių.
– Parašiau jai laiškelį, pasakiau, kad keletą dienų pabūsiu abatijoje.
– Ir jai tiek užteks?
Jos galva nusviro dar žemiau.
– Mama turi savų rūpesčių, nepagalvos nieko blogo.
Gideonas baigė gerti vyną ir įsipylė dar vieną taurę. Dominika… jis vos nesusiraukė. Reikia priprasti ją šitaip vadinti. Mergina vyno beveik nepalietė, pyragaitis tebegulėjo lėkštutėje. Vyro širdyje žybtelėjo mažutė užuojautos kibirkštėlė.
– Nenusimink, – tarė jai. – Rytą sugrįšime į Martlšamą ir aš pasirūpinsiu santuokos panaikinimu.
– O iki tol?
Ji žiūrėjo įtariai.
– Mes čia ne vieni. Ponia Čisvik – gerbiama moteris, ir kai papasakosime, kad tai buvo klaida, ji tave prižiūrės, kol galėsime grįžti į Martlšamą, – jis pabandė išspausti šypseną. – Manau, ji patikima, padės tau išsaugoti garbę.
Išgirdusi pasikeitusį toną, Dominika prisivertė pažvelgti jam į akis. Gideonas Alburis pirmą kartą nedėbčiojo į ją piktai. Na, taip, jis šypsojosi bažnyčioje, bet tada laikė ją kita. O dabar šypsosi jai, paikai mažutei Dominikai Reno. Merginos širdis ėmė plakti netolygiai. Pastarąsias savaites ji dažnai svajodavo apie tokią akimirką, bet po scenos prie bažnyčios durų nebesitikėjo jos sulaukti.
Pasibjaurėjimas, kurį matė jo veide, gerokai atšaldė Dominiką, o nuo tada Gideonas žiūrėjo į ją tik bjaurėdamasis. Netikėtam žavesiui ji nebuvo pasirengusi, nemanė, kad norės ir pati jam nusišypsoti. Sveikas protas kuždėjo būti atsargiai. Nors Dominika juo žavėjosi, Gideonas buvo Makso bičiulis, vienas iš būrio neatsakingų jaunų šunsnukių, kurie su didžiausiu pasimėgavimu krėtė vienas kitam žiaurius pokštus. Dominika negali juo pasitikėti vien dėl to, kad Gideonas šį kartą tapo auka.
Tyliai prasivėrė durys ir įtykino ūkvedė.
– Prašau man atleisti, pone, madam, bet pamaniau, kad gal norėsite persirengti prieš vakarienę? Miegamieji dar neparuošti, bet jūsų lagaminai nunešti į persirengimo kambarį, ten dega židinys.
Gideonas papurtė galvą.
– Aš nepersirengsiu, bet gal ponia Alburi norėtų juo pasinaudoti?
– Taip, dėkoju, aš norėčiau nusiprausti veidą, nusiplauti rankas.
Dominika pasuko prie durų jausdamasi dėkinga už galimybę susidėlioti mintis. Deja, ją laiptais lydinti ūkvedė visą kelią nesiliovė kalbėjusi.
– Aš dar nespėjau pakloti lovos, ponia, nes Alisa dar neatėjo, todėl turiu tik Haną, virtuvės tarnaitę, kuri man padeda, bet negaliu jai patikėti prižiūrėti virtuvę, tačiau pasistengsiu spėti vos tik baigsiu ruošti vakarienę. Jei tik mus būtų perspėję iš anksto, būtume suruošę jaunavedžiams labiau tinkantį sutikimą, bet ponas Karstairas niekada mūsų laiku neperspėja, – moteriškė gergždžiančiai nusijuokė ir pravėrė duris į persirengimo kambarį. – Net neabejoju, kad vieną dieną užgrius mus su savo nuotaka lygiai taip pat neperspėjęs!
Dominika suprato, kad dabar jai pasitaikė palanki proga.
– Ponia Čisvik, ar galėtumėte pakloti man atskirą lovą, jei galima, kitame kambaryje?
Degdama kambaryje žvakes ponia Čisvik kimiai nusijuokė.
– Tegul dievas jus palaimina, šią naktį jums jos neprireiks.
– Prireiks. Matote, tai klaida, aš neketinau…
Dominika pajuto sugniaužusi rankas.
– Suprantu, suprantu, mieloji, jūs ne pirma nuotaka, pajutusi paskutinės minutės jaudulį. Ar žinote, ko tikėtis vestuvių naktį?
– Na, taip, bet ne…
– Nebesijaudinkite, mieloji, aš buvau su ponu Čisviku pirmą naktį jau sulaukusi trisdešimties ir galiu pasakyti, kad jums nėra ko nerimauti, tuo labiau su tokiu mielu jaunu vyriškiu kaip ponas Alburis. Galiu pasakyti, kad jis čia visada būdavo pats mėgstamiausias, kitaip nei daugelis pono Karstairo draugų. Bet juk ne man kritikuoti šeimininką. Kad ir kaip būtų, neabejoju, kad ponas Alburis jumis labai gerai pasirūpins. Tiesiog eikite ir pasimėgaukite vakariene, neabejokite – kai tik jūs ir jūsų vyras šiltai apsiklostysite greta vienas kito, jums bus labai gera!
Dominika žiūrėjo į švelnų besišypsantį veidą ir suprato: teks ūkvedei papasakoti, jog jie su ponu Alburiu nėra tikri vyras ir žmona, todėl turi miegoti atskiruose miegamuosiuose. Ji giliai įkvėpė.
– Dėkoju.
Taip nieko ir nepaaiškino. Mintis, kad reikės pasakyti tiesą, – ir dar atskleisti savo pačios dalyvavimą sąmoksle, – nors ir tokiai geraširdei sielai, buvo per sunki. Vien apie tai pagalvojusi Dominika suvirpėjo ir leido ūkvedei išeiti daugiau nieko nebepasakiusi.
Dominika garsiai atsiduso. Turėjo pareikalauti, kad ponia Čisvik paklotų atskirą lovą ir kambaryje pastatytų antrą lovą sau.
