Tada kaip pavadinsi milijono eurų vagystę?
Jei Rokas de Markas nebūtų laikęs jos už rankų, ji būtų parkritusi.
– Milijono eurų?
– Kas jis tau? Meilužis? – iškošė jis pro dantis.
Greisė papurtė galvą ir pabandė atsitraukti – bergždžios pastangos, nes Rokas de Markas tebelaikė ją už rankų. Ji bandė suvokti šią stulbinančią naujieną, tačiau pirmiausia reikėjo bet kokia kaina apginti Stiveną.
– Tik nerimauju dėl jo. Pamaniau, kad gal jis čia.
De Markas tik prunkštelėjo.
– Vargu ar jis grįš į nusikaltimo vietą. Nemanau, kad bus toks kvailas ir bandys pavogti dar vieną milijoną iš to paties šaltinio.
Greisė išsigando, pasijuto užspeista į kampą, bet plykstelėjo ugnis.
– Jis ne toks kvailas!
Su didžiausiomis pastangomis, ne dėl ko kito, o kad atsikratytų šio vyro stipraus fizinio poveikio, Greisė pagaliau išsilaisvino iš jo rankų ir dairėsi aplinkui, norėdama žūtbūt rasti, pro kur ištrūkus. Tolumoje ji pastebėjo avarinį išėjimą ir pasileido kiek tik gali, sau už nugaros išgirdo tyliai nusikeikiant. Vos spėjus paliesti skląstį ją sugriebė už pečių, apsuko aplink ir ji nugara smarkiai dunkstelėjo į duris. Rokas de Markas rūsčiai žiūrėjo į ją iš viršaus, rankas įrėmė iš abiejų jos galvos pusių – puikiai paspendė spąstus.
Šiek tiek pasvarsčiusi Greisė suprato, kad jai nereikėjo bėgti, bet išgirdusi, ką padarė brolis, buvo per daug sukrėsta. Susivokė, kad dabar atrodo tokia pat kalta kaip ir Stivenas.
Lyg išgirdęs jos mintis, Rokas de Markas atsikvėpė ir tarė šiurpą keliančiu balsu:
– Aišku, esi įklimpusi į visa šita – iki pat ausų. Norėčiau žinoti: kodėl čia grįžai? Matyt, dėl ko nors svarbaus.
Ji papurtė galvą, pyktis išblėso taip greitai, kaip buvo sukilęs, ją ėmė pykinti.
– Pone de Markai, prisiekiu, nesu čia įsivėlusi. Man tik neramu. Atėjau, nes man pasirodė, kad Stivenas gali būti čia. Aš nieko nežinau.
Jo veidas tapo dar rūstesnis, ir Greisei šiurpuliai perbėgo per nugarą.
– Žinojai, kas aš toks, kai susitikome aną savaitę.
Jis net neklausė. Ji vėl papurtė galvą. Pagalvojus apie tą susitikimą jai ėmė kirbėti pilve.
– Ne… nežinojau. Nė neįsivaizdavau. Kol priėjo tas vyriškis ir pavadino jus vardu.
Lyg to nebūtų išgirdęs, Rokas de Markas apkaltino:
– Tu ir tas Marėjus esate bendrininkai. Judu kartu visa tai sugalvojote.
Greisė tik purtė galvą. Jai tvinkčiojo galvoje nuo jaudulio, ji vis dar jautėsi sukrėsta. Atrodo, Rokas de Markas vėl visą dėmesį sutelkė į ją, pasakęs kažką šiurkštaus išsitiesė ir nekreipdamas dėmesio į merginos krūptelėjimą paėmė ją už rankos. Užlaužęs ranką vedė lifto link, ir Greisę suėmė baimė, nes įsivaizdavo, kad jos laukia policija.
Ji ėmė priešintis.
– Palaukite… Prašau paklausyti, pone de Markai, galiu paaiškinti…
Jis dėbtelėjo į ją niūriu žvilgsniu ir paspaudė lifto iškvietimo mygtuką.
– Netrukus taip ir padarysi.
Apimta jaudulio ir baimės Greisė laikėsi ramiai, o jis, vis tebelaikydamas už rankos, pirma savęs stumtelėjo ją į lifto kabiną ir paspaudė dar vieną mygtuką. Juos supo nepakeliama stingdanti tyla, ir Greisė mintyse keikė save pirmiausia už tai, kam čia atėjo.
Stovėdama greta jo lifte labai aiškiai pajuto ūgių skirtumą. Jos galva vos siekė jam petį. Roko de Marko įtempti raumenys tiesiog tryško jėga, ir Greisė pasijuto lyg ugnyje. Vyro, jų susipažinimo vakarą spinduliavusio nuoširdumu ir gundžiusio, neliko nė pėdsako. Aišku, jis rodė prielankumą tik tiems, kurie priklausė išrinktųjų ratui. Tačiau jei jam nepriklausai, visai kas kita.
Greisei ir be to buvo aišku, kad toks vyras kaip Rokas de Markas jai įprastoje aplinkoje būtų visai neatkreipęs į ją dėmesio. Merginą vėl ėmė pykinti. Per tuos metus buvo drąsiai davusi atkirtį daugeliui priešininkų, ir vėl atgaudavo jėgas, bet dabar pirmą kartą pripažino, kad pasitaikė vargiai įveikiamas. Galingesnis už kitus, su kuriais teko grumtis.
Ak, Stivenai, – mintyse aimanavo ji. – Kam taip padarei?
Stivenas jai skambino, ir ji dar tebejuto aitrų baimės skonį, kai išgirdo:
– Greise, neklausinėk – tik klausykis. Šis tas atsitiko. Tikrai blogas dalykas. Aš rimtai patekau į bėdą, dėl to turiu pasišalinti…
Tolumoje ji girdėjo neaiškius garsus, o Stivenas atrodė suglumęs.
– Paklausyk, aš išvykstu ir nežinau, kada vėl galėsiu su tavimi susisiekti. Todėl nė nebandyk skambinti, gerai? Kai tik galėsiu, atsiųsiu žinutę elektroniniu paštu ar kaip kitaip…
Greisė prakaituotais delnais spaudė telefoną.
– Stivenai, palauk – kas yra? Gal kaip nors galiu tau padėti?..
Jai vos neplyšo širdis, kai jis atsakė:
– Ne. Nebeužkrausiu tau daugiau šios naštos. Man ir taip daug padėjai. Tai ne tavo bėda, o mano…
Greisė jį pertraukė, iš baimės jai gniaužė gerklę.
– Negi… vėl narkotikai?
Stivenas nusijuokė, ir tas jo juokas buvo šiek tiek nervingas.
– Ne… tai ne narkotikai, Greise. Tiesą sakant, jau geriau būtų jie. Tai dėl darbo. Tai susiję su darbu.
Jai nespėjus dar ko nors paklausti brolis atsisveikino ir nutraukė pokalbį. Dar keletą kartų bandė skambinti į jo telefoną, bet vis išgirsdavo automatinį atsakymą, kad telefonas už ryšio zonos ribų. Sunerimusia širdimi Greisė numanė, kad jis bus išmetęs telefoną. Ji užsuko į kuklų brolio kambarėlį, kuriuo jis taip didžiavosi, ir rado jį nusiaubtą – daiktai mėtėsi visur. O jo paties nebuvo nė ženklo. Ir tada ji prisiminė, kad Stivenas minėjo darbą, todėl atėjo čia, į tarptautinę de Marko bendrovę, kad įsitikintų, gal per stebuklą ras brolį, sėdintį biure.
Bet to nebespėjo padaryti. Iš Roko de Marko veido išraiškos bematant suprato, kad brolis bus patekęs į rimtą bėdą.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
