darbų prieš apsilankant pirmajam klientui, – atsakė jis stengdamasis išlikti profesionalus. – Man gali paskirti vieną berniuką, neseniai nukentėjusį per gaisrą namuose. Tiesą sakant, kaip tik baigiau pokalbį su kolega dėl jo gydymo.
– Prisimenu tą prašymą. – Kelė nusišypsojo plačiau. – Štai dėl ko esi nuostabus gydytojas. Labai apsidžiaugiau, kai nusprendei imtis jį operuoti.
Nojus nenorėjo, kad Kelė laikytų jį išganytoju. Be to, jis bijojo prisirišti prie vaiko. Vaikai iš prigimties pažeidžiamos būtybės, todėl nerimavo, kad gali tiesiog neatlaikyti emocijų.
– Berniuko teta – nuolatinė klientė, ji paklausė, ar negalėčiau jo apžiūrėti. Tai nereiškia, kad man pasidarbavus jis bus tobulas. Kol kas turiu kelias savaites palaukti, nes žaizdos dar šviežios.
– Bent jau suteiksi jam galimybę ir vilties, – tarė Kelė vis dar šypsodamasi ir tebežiūrėdama taip, tarytum jis būtų daugiau nei gydytojas. – Vien to pakanka, Nojau. Nenuvertink savo gebėjimų.
– Nenuvertinu, bet į viską žvelgiu realistiškai. Tikėtina, kad negalėsiu padaryti nieko, bet darysiu viską, kas įmanoma.
Dauguma gydytojų turėjo Dievo kompleksą, bet Nojus norėjo manyti nesąs vienas jų. Žinojo savo galimybes ir ribas. Tačiau niekada neatsisakydavo iššūkio ir tikrai neketino nusigręžti nuo dešimtmečio berniuko, kad ir kas būtų jo teta. Nojus pamėgintų padėti apdegusiam vaikui kad ir kas jam paskambintų.
– Tu tyli, – pasakė jis. – Vadinasi, galvoji. Ar man jau nervintis?
Jos veide atsirado plati švytinti šypsena.
– Na, po mūsų vakarykščio pokalbio apie atranką šis tas nutiko.
O ne. Ta šypsena gali reikšti vienintelį dalyką…
– Sulaukiau skambučio! – šūktelėjo ji. Kelė įžengė į jo kabinetą ir numetė daiktus ant kėdės kitapus stalo. – Nuostabu, tiesa? Vakar man paskambino agentė, kai buvau pakeliui namo, ir pasakė parūpinusi kvietimą į atranką pirmadienį.
Jį apėmė baisus déjà vu jausmas.
– Džiaugiuosi dėl tavęs, – pamelavo jis. – Būtinai paskambink Merei ir paklausk, ar galės tave pavaduoti.
– Gerai. – Ji nusišypsojo, paskui nudelbė žvilgsnį žemyn, uždengė veidą rankomis… ir prapliupo verkti.
Kas čia dabar?
– Kele?
Jis apėjo stalą ir priėjo prie jos. Kas nutiko? Vieną sekundę ji švytėjo iš džiaugsmo, o kitą kūkčiojo įsikniaubusi į delnus.
– Kele? – švelniai pakartojo jis. – Ar viskas gerai?
Ji nusišluostė šlapius skruostus ir papurtė galvą.
– Atsiprašau, Nojau. Tiesiog…
Į jį atsisuko ašarotos akys – net ir išsitepusi blakstienų tušu ji vis tiek atrodė pritrenkiamai.
– Tu nesuprasi, – pasakė ji.
Nesupras? Ko nesupras?
– Norėjau progos ir ją gavau, – kūkčiodama tęsė ji. – Kai tik paskambinau Olivijai…
– Palauk. – Jis iškėlė ranką. – Skambinai Olivijai?
Kelė šniurkštelėjo ir linktelėjo.
– Vakar ryte. Skambinau norėdama priminti apie botokso procedūrą kitą savaitę. Turėjau surizikuoti ir paklausti jos apie atranką. Blogiausiu atveju ji būtų atsisakiusi.
Po šimts, neįtikėtina. Negali būti, kad šitai vyksta.
– Mano iniciatyvumas padarė jai įspūdį ir ji pasakė pažiūrėsianti, ką gali padaryti. – Ašarotą Kelės veidą papuošė šypsena. – O vakare man paskambino agentė, viskas sutarta.
Nojus manė, jog ji nežino, ko prašosi. Kelė savo žvaigždžių liga sergančioje galvoje tikriausiai buvo susidariusi įspūdį, kad Holivudas – tik raudoni kilimai ir kokteilių vakarėliai.
Bet ar galėjo jos nepalaikyti, kai atrodė tokia laiminga? Kelės šeima toli, o apie kaimynę pasakojo vos kelis kartus, taigi, jo manymu, ji turėjo mažai draugų. Pasielgtų kaip tikras mulkis, jei neparodytų paramos. Tebūnie prakeiktos tos mamos įdiegtos džentelmeno savybės.
– Negaliu patikėti, kad pasinaudojai paciente, – pasakė jis. – Ar nemanai taip peržengusi ribą?
Kelė gūžtelėjo pečiais, bet toliau šypsojosi.
– Ne. Su ponia Dein tapome draugėmis. Nemanau, jog piktnaudžiavau ir, prisipažįstu, pasielgčiau taip dar kartą, Nojau.
Nužvelgęs ją suprato, kad ji kovoja dėl svajonės, kurios mano esanti nusipelniusi. Kai Kelė šitaip jam šypsodavosi, Nojus galėdavo atleisti bet ką.
– Puiku, Kele. – Jis net pats nusišypsojo, kad parodytų esąs laimingas, paskui palietė jos veidą. – Gal susitvarkyk makiažą, kol neatvyko pacientai.
Kelė aiktelėjo ir pasivalė paakius.
– O ne, – šūktelėjo ji pažvelgusi į juodus pirštų galiukus. – Tikriausiai atrodau baisiai.
– Niekas nesumenkintų tavo grožio.
Negalvodamas jis ištiesė ranką nušluostyti ašarų paliktus pėdsakus ant šviesaus jos skruosto. Kai nykščio pagalvėlė nuslydo jos oda, Kelei užgniaužė kvapą, o jos žvilgsnis įsmigo į jo akis. Kaip juodu atsidūrė taip arti vienas kito? Ar jis žingtelėjo arčiau, ar ji pasislinko?
Ašarotos akys pažvelgė jam į lūpas, paskui pakilo.
Ko tik neatiduotų, kad galėtų ją prisitraukti ir paragauti tų putlių lūpų. Bent kartą. Ar tai kam nors pakenktų?
Ak, tiesa. Jų darbo santykiams.
– Einu nusivalyti, – tarė ji ir ėmė rinktis savo daiktus nuo kėdės. Išeidama nusisuko, paskui grįžtelėjo per petį. – Ačiū, Nojau. Man svarbu, kad mane palaikai.
Ir štai jis tapo prakeiktu veidmainiu. Tačiau ką reikėjo daryti, kai ji vienu metu ir ašarojo, ir šypsojosi? Sužlugdyti jos svajones? Rodyti palaikymą ir nuoširdžiai palaikyti – du skirtingi dalykai… tiesa?
Po velnių, ką jis sau galvojo? Lietė ją, pagyrė ir priartėjo, kad galėtų išvysti tuos tamsiai žalius žiedus aplink raineles, pajusti gaivų gėlių aromatą, regis, nuolat tvyrantį klinikoje.
Kelė ir taip laikė jį šventuoju, nors jis to nenorėjo. Troško jos, bet tik kūniškai. Bet kokie kiti santykiai būtų beprotybė. Tačiau jo hormonai to nesuprato.
Prakeikimas, reikia tvardytis. Gražios moterys – jo pragyvenimo šaltinis, bet Kelė
