šių valdų?
Ji pakreipė galvą į šoną ir susimąstė, stengdamasi pasverti visus už ir prieš. Žinoma, reikėtų atsisakyti. Kitos protingos išeities tiesiog nėra. Tačiau dabar Nikolei mažiausiai rūpėjo, ar ji elgiasi protingai.
Buvo įdomu. Ji pasisuko ir nusivedė Konerį prie suolelio už aukštos gyvatvorės, kad jiems niekas netrukdytų.
Jis uždėjo rankas jai ant pečių, Nikolė jautė nuo jo sklindančias karščio bangas, išskirtinis losjono po skutimosi kvapas apsuko jai galvą. Ji geidė bent vieno bučinio.
– Negalėsiu apsispręsti, jei nors kartą nepasibučiuosime, – pareiškė. Nikolė visada buvo lošėja ir nebijodavo rizikuoti dėl gero atlygio. Bučinys – tik pamanykite, baisus čia daiktas. Tačiau iš Konerio Makafio akių buvo aišku, kad reikia tikėtis ko nors nepaprasto.
– Kodėl?
– Kad tiksliai žinočiau, dėl ko tariuosi. Kūno geiduliais ne visada galima pasikliauti.
Viena jo ranka nuslydo nuogu Nikolės žastu iki liemens. Jis apkabino ją, prisitraukė ir jie prigludo vienas prie kito. Kita ranka nuslydo sprandu ir paniro jai į plaukus. Koneris laikė taip, kad Nikolė prarado pusiausvyrą ir turėjo įsikibti. Ji laikėsi apsikabinusi jį per liemenį ir žvelgė aukštyn į jo mėlynas akis.
Koneris lėtai palenkė galvą nenuleisdamas nuo jos akių, o Nikolė apsilaižė ūmai išdžiūvusias lūpas. Tačiau Koneris veikė iš lėto. Jo tankios blakstienos buvo tokios pat tamsios kaip ir plaukai. Kokios puikios, – pagalvojo ji, nors ir visa kita jai atrodė patrauklu.
Nikolė pajuto jo kvėpavimą, o tada ir lūpų prisilietimą. Jos buvo drėgnos, kietos ir nuostabios. Glamonė buvo lengva, jai ėmė dilgčioti lūpas. Koneris pakreipė galvą ir ji pajuto, kaip jis liežuvio galiuku perbraukė jai per lūpas ir įslydo į burną.
Jis braukė liežuviu jai per liežuvį, dilgčiojimas persimetė Nikolei į kaklą ir krūtinę, ji kone liovėsi kvėpavusi. Tos kūno vietos, kurias jis lietė, pasidarė skausmingai jautrios ir ji dar tvirčiau prigludo prie jo. Spaudė liežuviu jo liežuvį ir mėgavosi Konerio skoniu.
Jis atsitraukė, bet ir toliau ją laikė. Nikolė suprato, kad būtų protingiausia sprukti nuo Konerio Makafio. Tačiau jai gėlė visą kūną, krūtys pritvinko, apėmė noras pasitrinti jomis į jo tvirtą krūtinę. Jis atidžiai stebėjo ją prisimerkęs ir jo akyse Nikolė pastebėjo lyg ir abejonę.
To pakako ir ji jau nebeabejojo, jog dėl jųdviejų glamonių Koneris jaučiasi sutrikęs taip pat kaip ir ji. Nikolė jo nepaleido, pakėlusi galvą dar kartą palietė jo lūpas, o tada žengė žingsnį atgal.
– Na, ar atėjo metas klausti?
– Taip. Ir tu ką tik paklausei, – tarė jis.
Prakeikimas. Ji turėjo suprasti, kad jo nepavedžiosi už nosies, laimėti nebus lengva.
– Pasikalbėkime, – pasiūlė Nikolė. – Nemaniau, kad tu toks gudrus.
– Ne šįvakar, – atšovė Koneris. – Turiu grįžti pas pokylio svečius.
Ji neketino leisti jam pasitraukti… tik jau ne šitaip. Sulaikė uždėjusi ranką jam ant dilbio. Koneris pasisuko į ją, tada Nikolė suėmė delnais jam veidą ir iš visos širdies pabučiavo.
Jis apkabino rankomis ją per liemenį, priglaudė prie savęs ir įsisiurbė į lūpas. Šis bučinys buvo drąsus, įžūlus, tiesmukas ir geidulingas. Nikolei pagrindas išsprūdo iš po kojų, todėl teko laikytis už Konerio. Ir ji laikėsi tvirtai įsikibusi.
Ji visa drebėjo, kai jis pakėlė galvą, paskui vėl pasilenkė ir ėmė švelniai ją kandžioti, galiausiai atsargiai atsitraukė.
– Tai būsi mano meilužė? – paklausė Koneris. Tonas buvo išdidus, bet Nikolė pripažino, kad jis turi teisę jaustis patenkintas.
Ji paprasčiausiai puolė jam ant kaklo.
– Neskubėk. Turiu tau klausimą ir šįkart nepavyks išsisukti.
– Kodėl sumanei užduoti dar vieną klausimą? – pasiteiravo Koneris.
– Turiu įsitikinti, kad tavo teikiama informacija verta kainos, kurią moku.
– Ką gi, – sutiko jis. – Klausk.
– Kodėl tu, klestinčios pažinčių tarnybos savininkas, vis dar gyveni vienas?
– Man taip patinka, – atsakė jis.
– Vėl išsisukinėji.
– Iš ko sprendi?
– Tai ne atsakymas, – papriekaištavo Nikolė.
– Galiu atsakyti tik taip… Ar tave dar kas nors domina? – paklausė Koneris.
– Galbūt. Tačiau tavo atsakymai turi būti išsamesni.
– Mano rankose visi koziriai, – pareiškė jis.
– Nejaugi? – paklausė ji žinodama, kad Koneris jos geidžia. Vėl priėjo prie jo, bet šį kartą nepabučiavo. Tik palinko taip arti, kad kūnu lengvai prisilietė prie jo. Uždėjo ranką Koneriui ant peties, krūtimis liesdamasi jam prie krūtinės, prikišo lūpas prie ausies ir sušnabždėjo:
– Manau, turiu tai, ko tu nori.
Jis suėmė ją per liemenį ir prisitraukė prie savęs, kad jos klubai liestųsi su jo. Pajutusi, jog kieta kaip akmuo jo varpa spaudžia jai patį viduriuką, Nikolė sudrebėjo.
– Išsiaiškinsime viską ryt ryte, – pasakė jis. – Aštuntą valandą ateik į mano biurą.
Ji linktelėjo galvą, bet jis, pasisukęs ant kulno, jau žingsniavo tolyn. Jai beliko tik stebėti jį nueinantį, tačiau suprato laimėjusi šiokią tokią pergalę. Negalėjai neigti, kad tarp jų užsimezgė ryšys, ir Nikolė neketino leisti jam atstumti ją.
Nebebuvo reikalo čia pasilikti, todėl ji pasuko link savo automobilio. Suprato gresiantį pavojų, tačiau ketino priimti jo pasiūlymą – jai reikėjo ir medžiagos straipsniui, ir paties vyriškio.
Antras skyrius
Kitą rytą iš savo buto, esančio Aukštutinio Manhatano rytinėje dalyje, Nikolė išėjo pasidabinusi. Leisdamasi liftu žemyn ji metė žvilgsnį į savo atspindį veidrodyje, o švilpimas, kurį išgirdo lipdama į taksi, tik patvirtino, kad ji daro įspūdį.
Kitu atveju ji būtų nuėjusi pėsčiomis tuos kelis kvartalus iki Konerio biuro pastato, tačiau dabar neketino rizikuoti, kad susitaršys plaukai ar nulūš batelio kulniukas. Praėjusią savaitę kulniukas jau buvo įstrigęs metro grotelėse. Jei jau eina tartis su tokiu derybų meistru kaip Koneris, turi atrodyti kuo puikiausiai.
Pasakiusi vairuotojui adresą Nikolė įsitaisė patogiai ir pamėgino atsipalaiduoti. Tačiau galvoje sukosi praėjusio vakaro bučinių ir neužduotų klausimų kratinys. Ji ketino būti kaip Ana Kari
