mėgo pernelyg išpūstas šukuosenas ir gatvinį aprangos stilių, Marsė visada gebėjo mane prajuokinti.
– Nagi, papasakok, kodėl seksas tau primena plikytą pyragaitį?
– Jis taip vilioja, kad pamiršti viską aplinkui, – ji lyžtelėjo šokoladinio glaisto, – ir suteikia tiek laimės, kad netenka gailėtis.
Kurį laiką sėdėjau stebėdama Marsę.
– Regis, vakar mėgavaisi seksu, o ne plikytu pyragaičiu?
Ji nutaisė nekaltą veidelį ir kelis kartus supleveno blakstienomis.
– Negi galėčiau!
Ūmai supratau, kad Marsė man nuoširdžiai patinka.
– Taip, galėtum. – Padėjau spurgą atgal į dėžutę ir pasičiupau paskutinį plikytą pyragaitį. – Miršti, kaip nori išsipasakoti, tad negaišk laiko ir klok, kol niekas neužsuko ir nereikia apsimetinėti, kad aptarinėjame verslo reikalus.
Marsė nusijuokė.
– Nebuvau tikra, jog norėsi klausytis.
Įdėmiai į ją pažvelgiau.
– Tu rimtai taip manai? Kad man nepatinka seksas?
Marsė atitraukė žvilgsnį nuo kremu ištepliotos lėkštės ir nuoširdžiai nusišypsojo. Susiraukiau, nes pasirodė, kad jos akyse įžiūriu gailestį.
– Nežinau, Ele. Gerai tavęs nepažįstu, bet kartais atrodo, kad tau patinka tik darbas.
Žinojau, jog žmonės apie mane taip mano, tačiau vis tiek pasijutau sukrėsta. Norėjau jai atsikirsti, bet nemokėjau. Gerklė degte degė, akyse kaupėsi ašaros, todėl tankiai sumirkčiojau, kad nepratrūkčiau raudoti. Marsė sakė tiesą. Staiga suskaudo skrandį.
Gal Marsė ir vaidino paiką blondinę, bet ji visai nekvaila. Nespėjus man krūptelėti, bendradarbė netikėtai suėmė mano ranką, spustelėjo ir paleido.
– Nagi, nieko baisaus, – švelniai tarė. – Visi turime jautrių vietų.
Tą akimirką supratau, kad galėtume būti draugės. Tikros draugės, ne šiaip kolegės. Tiek kartų buvau priartėjusi prie gerų dalykų, bet beveik niekada nesiryžau žengti lemiamo žingsnio. Jei turiu pasakyti tiesą, kad man atsivertų durys, vis tiek meluoju. Jeigu reikia nusišypsoti, kad užsimegztų pažintis, nusuku žvilgsnį.
Tačiau šįkart nustebinau ir save, ir tikriausiai Marsę. Nusišypsojau ir tariau:
– Tai kaip vakar sekėsi pasimatyme?
Marsė viską papasakojo. Taip vaizdžiai, kad raudau iš gėdos. Skanesnių priešpiečių dar nesu valgiusi.
Pakeliui į kabinetą Marsė dar kartą spustelėjo man ranką.
– Gal kurį vakarą išeikime į miestą?
Šiandien puikiai praleidome laiką. Negalėjau atsispirti jos nuoširdumui.
– Žinoma.
– Tikrai? – džiaugsmingai cyptelėjusi Marsė netikėtai čiupo mane į glėbį ir aš sustingau vietoje. Ji paplekšnojo man per nugarą ir atsitraukė. Suprato, kad nuo jos apkabinimo mane ištiko stabas, bet nutylėjo. – Puiku.
– Puiku, – linktelėjau ir nusišypsojau.
Jos entuziazmas užkrėtė, be to, jau seniai neturėjau geriausios draugės. Tiesą sakant, neturėjau jokios draugės. Kiek vėliau sėdėdama prie stalo susigriebiau, kad niūniuoju panosėje.
Vis dėlto euforija nelinkusi ilgai tęstis – maniškė išgaravo kaip dūmas, vos tik pravėriau namų duris ir pamačiau žybsint raudoną atsakiklio lempelę.
Nedaug kas man skambindavo į namus – gydytojas, prekeiviai, brolis Čadas ir mama.
Raudonas skaičiukas „4“ žybčiojo tarytum tyčiodamasis, kol ant stalelio numečiau laiškus ir ant kabliuko prie durų pakabinau raktus. Keturios žinutės per vieną dieną? Tikrai mama. Komikai į pasirodymus dažnai įpina juokelių apie vaikus, kurie nekenčia mamos. Psichiatrai paskiria visą gyvenimą vaikų ir tėvų santykiams tyrinėti. Atvirukų bendrovės taip puikiai žaidžia jausmais, kad priverčia išleisti penkis dolerius popieriaus lapeliui, ant kurio jau užrašytas kieno nors kito sugalvotas gražus sveikinimas – žodžiai, kuriuos turėtų padiktuoti tavo širdis, bet nepadiktuoja.
Nesakau, kad nekenčiu mamos, nors, dievaži, mėginau. Jei žinočiau kaip, išbraukčiau ją iš savo gyvenimo ir išvengčiau šitos kankynės. Deja, nekęsti neišmokau – gebu tik ignoruoti.
– Pakelk ragelį, Ela, – suūkė nosinis balsas it rūko sirena, piktai perspėjanti kitus laivus nesiartinti prie manęs – visų jos nusivylimų šaltinio. Neišmokau mamos neapkęsti, bet vos išgirdusi pažįstamą balsą susinervinu. Mama mane vadina Ela, ne Ele.
Vardas Ela tinka našlaitėlei, tupinčiai ant pelenų krūvos. Elė skamba madingiau, ryškiau; į moterį vardu Elė žiūrima rimčiau. Mama tyčia vadina Ela, žinodama, kad mane tai nervina.
Ketvirtoje žinutėje motina įnirtingai aiškino, koks apgailėtinas gyvenimas, kai turi tokią nedėkingą dukrą. Virkavo, kad vaistai, kuriuos nervams apramdyti išrašė gydytojas, niekam tikę ir kaip jai gėda prašinėti kaimynės Karenos Kuper nubėgti iki vaistinės, nes dukra, kuri turėtų tavimi rūpintis, nepajudina nė piršto.
Kažin kodėl mama vis pamiršdavo turinti vyrą, kuris taip pat sėkmingai galėtų nušuoliuoti į vaistinę?
– Ir nepamiršk, – ūmai užriko ji, kad net pašokau iš vietos, – prižadėjai atvažiuoti!
Dar kurį laiką atsakiklyje girdėjau šnypštimą – lyg mama tebelūkuriuotų priglaudusi prie ausies ragelį, tvirtai įsitikinusi, kad esu namuose ir ją ignoruoju.
Tada vėl suskambo telefonas. Atsidusau ir pakėliau ragelį. Net nemėginau gintis. Mama tauškė dešimt minučių, kol pagaliau leido man įsiterpti.
– Buvau darbe, mama, – pasakiau, kai ji trumpam nutilo užsidegti cigaretės.
Ji tik paniekinamai suprunkštė:
– Taip vėlai?
– Taip, mama, vėlai. – Laikrodis rodė dešimt minučių po aštuntos. – Pamiršai, kad važiuoju autobusu?
– Juk turi tą prašmatnų automobilį, kodėl nevažinėji?
Nesivarginau aiškinti, kodėl judriame mieste geriau ir greičiau naudotis viešuoju transportu – ji vis tiek nesiklausytų.
– Privalai susirasti vyrą, – galiausiai pridūrė ji. Žinojau, tirada tuoj išsikvėps, todėl tvardžiausi, kad nepradėčiau šnypšti. Motina teatrališkai atsiduso. – Tik neįsivaizduoju, kaip tau pavyks. Jeigu esi protingesnė už vyrą, daugiau uždirbi ir nesirūpini savimi, dėmesio nesulauksi.
– Aš
