Kentukio valstijos provincija, 1973
Naktis buvo šalta, danguje švietė pilnatis. Ore pleveno silpnutis dūmų aromatas, o ant pūvančios miško paklotės driekėsi laužyti šešėliai, primenantys išlaistyto rašalo dėmes.
Ant netolimos kalvos tarp atsikišusių uolų, vilkdama susimedžiotą grobį, pakeliui į savo guolį šmėstelėjo puma. Rytoj fermeris neberas savo geriausios ožkos. Apačioje dunksančiame slėnyje knibždėte knibždėjo laukinių gyvūnų. Ši naktis jiems niekuo nesiskyrė nuo bet kurios kitos; jie šmirinėjo šen bei ten, paklusdami paprastos savo būties ritmui. Ūmai viskas nuščiuvo.
Meškėnas sustingo upokšnio pakrantėje, pažvelgė miško link ir išmetęs iš nasrų pasigautą žuvelę paskubomis įsliuogė į šalimais augantį medį. Lapė, gulinti prie savo olos ir ramiai stebinti žaidžiančius lapiukus, staiga stryktelėjo ir suvarė juos visus į vidų. Pelėda, tupinti netolimame medyje, pakilo į orą ir tyliai mojuodama sparnais nuplasnojo per mišką. Ją nusivijo laukinis riksmas, kuris perskrodė tylą ir lyg rūkas pakybojęs ore aidų aidais nuskardeno per slėnį.
Daugiau kaip už mylios, ant kito kalno, moteris, slauganti savo sergantį vaiką, išgirdo šio riksmo aidą ir jai per nugarą perbėgo šiurpulys. Moteris dirstelėjo į pravirą langą. Nors ir žinojo, kad tai tikriausiai pumos balsas, vis dėlto pernelyg šiurpus buvo jo panašumas į moters riksmą – ypač šiuo nakties metu. Ji apklojo antklodę nusispardžiusį mažylį ir nužingsniavusi prie lango jį uždarė.
Tuo metu slėnyje ankstesnį riksmą nulydėjo kitas, silpnesnis už pirmąjį, bet lengviau atpažįstamas. Jo nebebuvo galima supainioti su žvėries balsu. Tai buvo klyksmas naujagimio, kurį pribloškė netikėtas atėjimas į šį pasaulį.
Olos gilumoje degančio laužo liepsna sužėrėjo stipriau, šiek tiek apšviesdama oloje vykstančią dramą. Plona dūmų srovelė sūkuriuodama kilo aukštyn, kur kupolo pavidalo lubų viduryje juodavo anga, atstojanti kaminą, ir tylutėliai sklaidėsi nakties tamsoje.
Devyniolikametė Fensė Džoslin gulėjo ant improvizuoto gulto vos už kelių metrų nuo laužo. Gimdymo sąrėmiai jau buvo pasibaigę, ji jautėsi nusilpusi ir išsekusi. Glausdama naujagimę sau prie pilvo ji kaip galėdama apsivalė ir apvalė kūdikį. Stengėsi išmesti iš galvos mintis, kad pagimdė antisanitarinėmis sąlygomis. Dabar svarbiausia buvo tai, kad jos abi gyvos.
Lagamine, stovinčiame netoli įėjimo į olą, tilpo visi jai priklausantys šio pasaulio daiktai. Iš tikrųjų ne tai ji ketino pasiimti į namus kaip nuotakos kraitį, bet taip jau nutiko. Visas Džoslinų turtas daugiau kaip prieš mėnesį sudegė jų namus nuniokojusiame gaisre. Fensė negalėjo pagrįsti savo nuojautų, lygiai kaip jos giminė negalėjo įrodyti, kas kaltas dėl įvairiopų nuostolių, patirtų per pastaruosius šimtą metų, tačiau širdies gilumoje dėl to gaisro kaltino Džabalį Bleirą.
Dėdė Frenkas taip pat mirė dėl jo kaltės. Buvo sakoma, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, bet visi žinojo, jog jo mirtis buvo nesibaigiančio konflikto tarp Džoslinų ir Bleirų giminių pasekmė. Tiesą pasakius, per daugelį metų Džoslinai taip pat iš širdies pasirūpino, kad neapykantos laužas tarp dviejų giminių skaisčiai liepsnotų. Nemažai ir Bleirų giminės žmonių, dėl savo mirties galinčių kaltinti įpykusius Džoslinus, ilsisi po velėna riebioje Kentukio žemėje.
Pati Fensė ne kartą buvo girdėjusi savo giminės vyrus kalbant apie dalykus, kuriuos jie padarę neva vykdydami teisingumą, nors iš tiesų šioje nesantaikoje teisingumo nebuvo nė kvapo. Nesibaigiantis keršto ratas, nei daugiau, nei mažiau.
Ji suvyniojo naujagimę į antklodę ir tvirtai sukando dantis. Mintys apie neapykantą, kuri sunaikino jos šeimą ir galiausiai supleškino namus, neatneš nieko gero. Kol Džoslinai ir Bleirai gyvens ant šio kalno, neapykanta tęsis.
Giminių tarpusavio karas ir buvo jos slapstymosi priežastis. Fensė – paskutinė iš Džoslinų giminės, tačiau negalėjo rizikuoti savo ar savo vaiko gyvybe pasilikdama ten, kur gyveno.
Alsiai atsidususi ji atsišliejo į pagalvę. Iš dalies ji jau buvo Bleirų auka. Ternerio Bleiro. Tik ne taip, kaip galėtų įsivaizduoti Džabalis. Kiek tik save prisiminė, Fensė visada buvo įsimylėjusi Ternerį Bleirą. Bet kai pasijuto nuo jo nėščia, apėmė panika supratus, kad šios paslapties ji negalės slėpti amžinai. Ternerio džiaugsmas išgirdus naujieną apmalšino baimes, o dar labiau Fensė atitirpo, kai jis pasiūlė simboliškai susituokti vidury nakties po atsikišusia Sakyklos uola. Aplinkybė, kad tokia santuoka formaliai bus negaliojanti, nė vienam iš jų neturėjo reikšmės. Širdyje juodu vienas kitą laikė vyru ir žmona. Ir rezgė pabėgimo planus.
Bet atsitiko taip, kad sunkiai susirgo Ternerio motina. Pabėgimas paskutinėmis jos gyvenimo dienomis būtų pranokęs jo galimybių ribas. Taigi jie laukė. Laukė. Ir laukė. Iškeliauti iš šio pasaulio Esterai Bleir prireikė šešių mėnesių ir sulig kiekvienu iš jų Fensės Džoslin nėštumas darėsi vis akivaizdesnis. Jos dėdė Frenkas, supratęs reikalo esmę, iš pradžių patyrė šoką, o vėliau įpyko ir ėmė kasdien tulžingai reikalauti, kad Fensė išduotų ją „apgavusio“ vyro vardą. Bet atskleisti Ternerio vardą būtų reiškę galą jiems abiem, todėl ji tylėjo, verčiau kęsdama nuolatinius dėdės Frenko kaltinimus.
Vieną dieną namuose kilo gaisras. Ji neabejojo, jog Terneris atvažiuos jos pasiimti. Jis tikrai atvyko, bet, užuot išsivežęs, paslėpė šioje oloje įtikinęs keletą dienų palūkėti – esą netrukus jam turį būti išmokėti pinigai už neseniai atliktą darbą, o pinigų jiems pabėgus tikrai prireiksią. Aplinkybės neleido atsisakyti ir tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl ji papuolė į tokią padėtį. Taigi likus dviem mėnesiams iki gimdymo Fensė atsidūrė šioje oloje. Bet dienos virto savaitėmis, kol galiausiai prasidėjo gimdymas.
Nusilpusi ir visa skaudi po gimdymo Fensė pasikėlė ant alkūnės, pro piktų ašarų miglą pažvelgė į kūdikį ir vėl klestelėjo aukštielninka ant improvizuoto gulto, glausdama naujagimę sau prie pilvo. Prakeiktas Džabalis Bleiras. Ji su Terneriu šiuo metu jau turėjo būti Memfyje.
Minčių tėkmę nutraukė negarsus kūdikio verksmas. Baimingai krūptelėjusi Fensė vėl atsisėdo. Bet mažylė greitai nurimo, jos akutės buvo prikaustytos prie mirgančių blėstančio laužo liepsnos liežuvėlių. Fensė paglostė mažą jos galvytę su tankių juodų plaukų kupetėle, žavėdamasi nepaneigiama jųdviejų su Terneriu meilės vaisiaus tobulybe. Oloje tvyrančią tylą sutrikdė jos maloniai grebluojanti kentukietiška tartis:
– Paklausyk manęs, mažyle. Mudu su tėveliu išvešime tave iš čia. Prisiekiu savo gyvybe, tau neteks augti šiame neapykantos katile.
Mažylė atsigręžė į motinos balsą, kaip tikriausiai buvo daugybę kartų dariusi įsčiose. Fensės širdį sugniaužė dar nepatirtas saldus peršulys. Virpančiomis rankomis ji tyrinėjo kūdikio veidelio reljefą, pirmąsyk jausdama akivaizdžią motiniškos meilės jėgą. Deja, drauge jautė ir beribį apmaudą. Fensė užmerkė akis stengdamasi sustabdyti besiveržiančias ašaras, ji niekaip negalėjo suprasti, kaip nutiko, kad iki to priėjo: slapčiomis susituokusi ji kaip gyvulys slapstosi apleistoje oloje, užuot gyvenusi name kaip normalūs žmonės.
Čia ir visa esmė. Normalus jos gyvenimas jau nebus – bent jau tol, kol ji pasiliks Kemerane.
Kažkas sučežėjo tamsoje už olos angos, kur nesiekė ugnies atšvaitai. Fensė išgąstingai suspaudė mažylę glėbyje, su baime žvelgdama į tamsuojančius šešėlius. Staiga pro olos angą, tikriausiai pakeliui į savo urvelį, šmėstelėjo mažytis oposumas. Fensė sudrebėjusi vėl klestelėjo ant pagalvės ir priglaudė mažylę prie krūtų.
– O Dieve, mažute, ką mes tau padarėme? – sušnibždėjo ji. Tvirčiau susukusi dukrytę į antklodę vėl prispaudė prie savęs ir skausmingai atsidususi išsitiesė gulte. – Man reikia pailsėti, – pasakė daugiau sau nei mergaitei. – Netrukus ateis tėtis ir mes tave išvešime iš šios baisios vietos.
Tamsa ir visiška tyla oloje,
