Eiprilė pusseserės.
– Taip, tik ta išvaizda buvo šiurkštoka ir jis priminė Hitklifą5. Kaip ir visi Šonesių sūnūs.
– Bet jo veidas… nebuvo išvagotas randų?
– Randų? Tokių, kurie lieka blogai sugijus įbrėžimams?
– Ne. Turiu omenyje kai ką baisesnio. Tai panašu į… Nežinau. Jis atrodo taip, lyg būtų nudegęs.
– Ką? O Dieve, ar kalbi rimtai? Atrodo… baisiai?
Eiprilė linktelėjo.
– Subjaurota tik viena veido pusė, tad iš pradžių nė nepastebėjau. Bet pamačiusi… – ji pasivaipė, – aš apstulbau.
Melė susiraukė.
– Ir ką darei?
– Pabėgau. Kaip kokia išsigandusi idiotė, kuriai pasivaideno. Jis visa tai matė.
– Oi! – šūktelėjo Blitė.
– Būtent. – Eiprilė pažvelgė pro virtuvės langą, kuris dabar buvo praplatintas, kad būtų geriau matyti kitoje valdų pusėje nusidriekusi pakrantė ir iš spindinčių vandenų kyšanti privati prieplauka. Dabar tai jos prieplauka. Jos nuosavybė. Valandėlę ši mintis maloniai jaudino, tačiau tuoj pat džiaugsmą užtemdė kaltės jausmas.
– Jis turi nuostabią dukrytę. – Akies kampučiu Eiprilė pastebėjo Melę ir Blitę susižvalgant. Nusprendusi nekreipti dėmesio ji vėl atsisuko į pusseseres. – Tiesą sakant, grįžau atsiprašyti, bet jis jau buvo išėjęs. Turėsiu tai padaryti iš karto, vos jis pasirodys čia.
Blitė kiek suraukė antakius.
– Atsiprašyti? Esi tikra, jog tai gera mintis?
– Ką siūlai?
– Tiesiog elkis taip, lyg nieko nebūtų nutikę.
– Ak, taip…
– Kalbu rimtai, – patikino šviesiaplaukė, kurios trumpų, ežiuku styrančių plaukų spalva priminė saulės nutviekstą matinį stiklą. – Suprantu, kad tau labai nesmagu, bet jis greičiausiai pripratęs prie tokių dalykų.
– Todėl mano elgesį galima pateisinti?
– Ne. Bet tu juk mažiausiai norėtum pastatyti jį į dar nepatogesnę padėtį, tiesa?
Nenorėdama sutikti Eiprilė pasižiūrėjo į Melę.
– O kaip pasielgtum tu?
– Aš? Pasisamdyčiau kitą apželdintoją. Galbūt. Ei, – ištarė Melė Eiprilei užvertus akis, – tiesiog klausykis širdies. Daryk taip, kaip pačiai atrodo teisinga.
Suskambo durų skambutis. Eiprilė išsitiesė, puodelį pastatė ant stalviršio ir į džinsų priekį nusivalė staiga sudrėkusius delnus.
– Tikiuosi, neapsivemsiu, – sumurmėjo eidama įleisti svečio ir giliai įkvėpusi atvėrė duris.
Ir pasijuto prikaustyta verte veriančio žvilgsnio.
Patrikas dar nebuvo matęs, kad kas nors taip tirštai nuraustų. O Eiprilė vis rijo seiles tarsi tuojau ketintų vemti. Pajutęs gailestį Patrikas pakėlė aukštyn dokumentų segtuvą, primindamas vargšelei, ko atėjęs. Ji papurtė galvą, rusvai auksiniai plaukai švelniai apkrito pečius ir Patrikas suirzo, nors pats nesuprato kodėl.
Moteris buvo dar gražesnė, nei jis atsiminė. Tik pagalvojo, jog jos kiek persistengta derinant detales, nes megztinis, batai ir galvos raištis – violetiniai. Ji aiškiai nuogąstavo dėl savo ankstesnės reakcijos – tai buvo matyti, jai dar neprasižiojus.
– Prieš pradedant… Mano poelgis anądien nepateisinamas. Aš atsiprašau.
Tiesą sakant, Patrikas negalėjo apsispręsti, paleisti Eiprilę nuo kabliuko ar toliau mėgautis jos nesmagia padėtimi. Prie jo veido reikia priprasti, kitos išeities nėra. Tad įsižeisti nebuvo prasmės. Žmonės yra tik žmonės.
Vis dėlto Patrikui labai parūpo dar paerzinti šią moterį. Galbūt todėl, jog jis neužkibo ant jos atkakliai jam brukamų atsiprašymo žodžių.
Patrikas susikišo rankas į užpakalines kelnių kišenes ir prisimerkė, o tada suvokė, kad ji tebežiūri tiesiai jam į veidą. Tarsi mėgintų ką nors įrodyti, veikiau sau, o ne jam.
– Apie kokį poelgį kalbate?
Ji vėl nurijo seiles. Ir dar labiau nuraudo. Netikėtai Patrikas suprato jaučiąs jai pagarbą, jog tvarkosi pati, be vyro pagalbos. Bet gali būti ir taip, kad apdailos darbais rūpinasi žmona, o vyras tik pasirašo čekius. Tokių atvejų jo darbe buvo ne vienas.
– Na, tą, – galop ištarė ji, – medelyne.
– Regis, nieko nepastebėjau.
– Jūs tyčia mane trikdote.
– Ne, aš…
– Kur jau ne. Po galais, puikiai žinote, apie ką kalbu. Bet galiu ir paaiškinti, jei nuo to pasijusite geriau. Pamačiusi jūsų randus, reagavau kaip visiška kvaiša. Nežinau, kodėl taip nutiko, tačiau esu gerai išauklėta, tad turiu jūsų atsiprašyti, kad galėčiau toliau ramia sąžine gyventi. Žinoma, jūs neprivalote priimti mano atsiprašymo, bet aš jaučiuosi turinti atsiprašyti. Taigi. Jūs pasiruošęs pradėti, ar ne?
Geras penkias šešias sekundes Patrikas tik spoksojo į Eiprilę kaip, anot jos, visiškas bukagalvis. Žinoma, šios moters noras pasitaisyti kilo iš jai įskiepytų gerų manierų ir nieko kito, tačiau jos žodžiuose buvo girdėti užsidegimas ir Patrikas stabtelėjo. Negana to, dar tas prakeiktas įdėmus žvilgsnis, pranašaujantis jam pragaro kančias.
– Atsiprašymas priimtas, – save sumurmant išgirdo Patrikas ir kostelėjęs pridūrė: – Gal apsivilkite paltą ar ką kita, lauke šaltoka.
Ji linktelėjo ir išnyko namo gilumoje, o po minutėlės grįžo kartu su aukšta šviesiaplauke, kuri Patrikui pasirodė matyta.
– Čia mano pusseserė Blitė Brusard, – tarė Eiprilė, spėjusi įsisupti į prabangų gelsvai rudą paltą, siekiantį jai gerokai žemiau kelių. – Ji prižiūri namo remonto darbus ir taip pat turi keletą minčių dėl apželdinimo.
O kur vyras? Įdomu. „Gal jo tiesiog nėra namuose…“
Kažkokia beprotybė. Jis turėjo aibes klienčių ir niekada nė nepagalvojo, su kuo jos gyvena, ar yra ištekėjusios ir panašiai. Mintyse skėlęs sau antausį, Patrikas sutelkė dėmesį į Blitę, kuri irgi vėrė jį akimis. Kitaip nei pusseserė, ši turbūt buvo perspėta dėl jos laukiančio vaizdo.
– Tai pradėkime, – tarė Patrikas ir mostelėjo aplanku link purvino priekinio kiemo – toks kiemas galėtų būti Patriko gyvenimo simbolis. – Tik po jūsų, damos.
Tądien
Emily Bronte romano „Vėtrų kalnas“ veikėjas čigonas.
