/title>Mano Džesei
1
– Brangiausioji sese, atrodo, tau reikia mokos su dviguba porcija plaktos grietinėlės.
– Tai jau tikrai. – Kirbė Makaslin susmuko prie užkandinės prekystalio. – Ar galėtum tokios padaryti?
– Mielai. – Vyresnioji sesuo Karena įjungė espreso aparatą, viršutinių lempų šviesoje blykstelėjo žiedas su deimantu. – Užeik pasivaišinti likusiais sausainiais. Senelė iškepė tų su šokolado gabalėliais…
– Daugiau nė žodžio. – Kirbė numetė piniginę ant prekystalio ir pasuko už kampo. Senelės minkšti lipnūs šokoladiniai sausainiai – tai rojus žemėje. Ji pagriebė iš vitrinos paskutinius du likusius sausainius.
– Kaip darbas? – Karena pastatė ant prekystalio puodelį dvigubos mokos su plaktos grietinėlės puta, jos balsas buvo meilus ir supratingas, kaip visada.
Kirbė daugiau nė akimirkos negalėjo sulaikyti šypsenos.
– Gavau. Esu naujoji „Trijų kelių“ klinikos praktikuojančioji slaugytoja. Pradedu po dviejų savaičių.
– Kirbe! Puiku! – Karena plačiai išskėtė rankas ir apėjo prekystalį. – Aš taip didžiuojuosi savo mažąja sesute.
– Tai per gerai, kad būtų tiesa. Mano nuosava klinika. Žinau, kad man tai patiks. – Seserys apsikabino – Turėsiu savo pacientų. Vis dar negaliu patikėti.
– O aš galiu. Visada tavimi tikėjau.
Nieko nėra geriau už vyresniąją seserį. Kirbė dar ilgai laikė seserį glėbyje stengdamasi neužgauti šios didėjančio pilvo po laisvais teniso marškinėliais. Ištekėjusi ir besilaukianti, turinti naują namą ir klestintį verslą, Karena turi viską. Kirbė džiaugėsi dėl jos, bet būtų puiku, jei panaši ateitis lauktų ir jos. Tačiau juk niekada nežinai, kada gražuolis nepažįstamasis sklidina meilės širdimi ateis į tavo gyvenimą ir sudrebins jį?
Siurbčiodama tirpstančią plaktą grietinėlę ir karštą stiprią moką ji tikėjo, kad viskas bus gerai. Reikalai pagaliau pajudėjo. Ji jaučiasi puikiai. Išėjusi į gatvę pro pagrindines užkandinės duris, ji net negalėjo prisiminti, kada buvo tokia laiminga. Ji grįš namo, išleis pabėgioti šunį. Gal pasivaišins jų abiejų taip mėgstamais mėsainiais iš užkandinės.
– Kendra! – sušuko moteris iš po stoginės kitoje gatvės pusėje. – Kendra!
Dar nepakėlusi akių nuo saulės nutvieksto betono Kirbė žinojo, kad jos puiki nuotaika bus tuoj sugadinta. Linksmuolė buvusi šokių vadovė, vienoje rankoje spaudžianti savo naujagimį, o kita it paklaikusi mojanti iš kitapus gatvės priminė blogą lemtį.
– Kendra, kaip man palengvėjo, kad pagaliau tave radau. – Dženisė Bemis įjungė savo žavesį. – Na ir pasisekė! Ieškojau tavęs. Tiesiog privalai prisijungti prie klasės susitikimo komiteto.
– Manęs nedomina, Dženise. Ir mano vardas Kirbė, ne Kendra. – Žmogus, su kuriuo mokeisi nuo pat vaikų darželio, turėtų žinoti tokius dalykus. Štai kuo blogai būti negražiausia – ir dar viduriniąja dukra šeimoje. Niekas negalėjo prisiminti, kuri ji iš seserų.
– Vargeli, aš labai atsiprašau.
– Nieko tokio. – Ji buvo pripratusi. Eidama tiesiai link automobilio laisva ranka iš kišenės išsitraukė raktus.
– Paskambinsiu ir pasikalbėsime! – pažadėjo Dženisė savo amžinai linksmu balsu.
„Pirmyn, mano telefonas rodo, kas skambina.“ Kirbė įsitaisė savo mažo raudono automobilio sėdynėje ir leido karštai saldžiai dvigubai mokai atlikti savo magišką darbą. Vos tik kraujas pakankamai prisisotino šokolado, ji vėl ėmė jaustis geriau. „Paskutinį kartą, kai pasisiūliau į komitetą su tavimi, Dženise Apelton Bemis, tu pavogei vaikiną, kuriuo domėjausi, ir pažeminai mane pusės bendramokslių akivaizdoje. Susirask ką nors kitą savo komitetui.“ Štai ką ji turėjo pasakyti. Žinoma, visus šiuos žodžius lengva sugalvoti dabar, kai esi jau pusę kelio nuvažiavusi Geležinkelio gatve.
Ji neketino leisti, kad Dženisė sugadintų jai gerą nuotaiką. Jokiu būdu. Tai geriausia diena, kokią tik Kirbė atsimena per amžius – pagaliau turi pelningesnį darbą ir pajėgs išlaikyti namą, kurį nusipirko toli gražu negalėdama sau to leisti.
Dar didesnei jos laimei, vakar iškeldino triukšmingąjį kaimyną iš gretimo namo.
Kirbė su palengvėjimu atsiduso. Šiąnakt jos laukia dar viena palaiminga naktis, kai galės ramiai ir netrikdomai išsimiegoti. Tai bus antra naktis iš eilės. Tikra Dievo palaima. Štai tas įrodymas, kad svajonės pildosi, džiūgavo Kirbė iki pat tos minutės, kai įsukusi į savo gatvę gretimo namo įvažiuojamajame keliuke pastebėjo tą keistą nedidelį sunkvežimį. Jos džiaugsmas ėmė slūgti. Negali būti, kad namo šeimininkė Ruta Gardner jau rado naują nuomininką. Ne, aišku, kad ne. Tai tik namą remontuosiantis meistras, kartojo ji sau. Niekas taip greitai negalėjo įsikraustyti. Be to, Ruta yra pažadėjusi rasti tinkamesnį nuomininką. Tai, be abejo, meistras, sumažindama greitį nusprendė Kirbė ir atsigręžusi atgal, kiek tik leidžia saugos diržas, pamėgino įsižiūrėti. Tikrai ne naujas gyventojas, tik jau ne su kopėčiomis ir didele įrankių dėže sunkvežimio priekaboje.
Įdomu, kiek reikės remontuoti namą? Kada jis bus išnuomotas? Po šešių mėnesių kankynės taikstantis su triukšmu ji turėjo teisę pasmalsauti.
Kas remontuoja namą? Jei rangovas, darbas užtruks ilgai. O gal paprastas meistras, galintis pataisyti smulkmenas?
O, štai ir jis. Nuliuoksėjo priekiniais laipteliais tiesiai Kirbei prieš akis. Tamsiaplaukis, kokių šešių pėdų ūgio, plačių pečių ir veikiau ištįsęs nei stambus. Užsimaukšlinęs raudoną beisbolo kepuraitę, su pilkais teniso marškinėliais ir džinsais. Siaurus klubus juosė įrankių diržas. Tik tiek spėjo pamatyti, nes kai įsuko į savo įvažiuojamąjį keliuką, valdas skiriančios gyvatvorės paslėpė jį iš akių.
„Hmm…“ Nesvarbu, dėl rimto ar smulkaus remonto jis čia, aišku viena: tas vyras tikrai gražus. Nepasakytum, kad gražūs vyrai kreipdavo į ją dėmesį, pripažinkime, tokios sėkmės ji niekada neturėjo. Bet merginai nepakenks įvertinti patrauklią darbštaus vyro figūrą. Ypač merginai, norinčiai vyro, kurį galėtų pavadinti savuoju. Tačiau ne bet kokio, o to vienintelio. Aiškėjo, kad vyrą susirasti sunkiau, nei ji kada nors galėjo įsivaizduoti. Kirbė išjungė variklį ir užtraukė rankinį stabdį. Linksmai skambtelėjusi raktais ji atsargiai išlipo laukan saugodama garuojančią moką. Šiltas vėjelis ištaršė šiaudų spalvos plaukus; iš įpročio ji susisuko ilgas plaukų sruogas ir eidama takeliu užsikišo jas už ausies. Koks būtų idealus kaimynas? Gal toks pat gražus kaip šis meistras? Taip, be to – ramus ir rimtas. Mandagus. Darbštus. Malonus. Oi, ir visais kitais atžvilgiais nuostabus. Kas nors visai nepanašus į tą ką tik iškeldintą pasišiaušusį berną, kasnakt nuo vidurnakčio iki keturių ryto garaže grojusį bosine gitara. Ne, jos idealas būtų tylus, taktiškas ir ieškantis tikrosios meilės. Žinoma, jis mes žvilgsnį jos pusėn ir akimirksniu įsimylės…
– Sveika! – lyg iš niekur pasigirdo įžūlus vyro balsas.
Kirbė
