prisiminčiau, juk neklausčiau?
Iš paniekos jis dar labiau perkreipė lūpas.
– Nori sužinoti, ar mylėjomės?
Roza pajuto, kaip žvelgiant į jį ir baisintis tokiu tiesmuku klausimu nukaista skruostai. Tačiau po siaubu plakė prisiminimas, kaip gera buvo glaustis prie jo šokių aikštelėje, pajuto nepageidaujamą dilgsėjimą krūtyse. Rodėsi, kad būtų ištrūkusi iš vieno košmaro ir prabudusi kitame – teks būti stipriai, jei nori iš jo išsivaduoti, išsaugodama bent lašelį orumo. O ji gali būti stipri. Tą jau įrodė. Ištvėrė rėksmingą mamos pagiežą per tą šlykščią išpažintį. Drąsiai išklausė neįtikėtiną ir skausmingą tiesą – kad mylimas tėvas, vienintelis jos ramstis gyvenime, iš tikrųjų jai ne tėvas.
Spitrėdama į įsiutusį Kulalo veidą ji meldėsi, kad pakaktų drąsos.
– Na, ar mylėjomės?
Išgirdęs klausimą jis nusišypsojo – tokios šaltos šypsenos Rozai dar neteko matyti.
– Patikėk manimi, garbuua, jei būtume mylėjęsi, prisimintum, kad ir kiek būtum išgėrusi.
Roza žvelgė į pašaipias akis ir kartojo sau nebūsianti įbauginta. Tereikėjo išsisukti iš šios apgailėtinos situacijos – bet pirmiausia reikėjo išsiaiškinti faktus.
– Tai, vadinasi, ne? – abejingai perklausė mergina.
– Ne.
Ji dar labiau prispaudė antklodę.
– Tuomet kodėl nevilkiu drabužių?
– Nes tave nurengiau.
– Tu… mane nurengei? Kodėl?
– Kaip tau atrodo? – atkirto jis. – Nes norėjau pasigėrėti puikiu tavo kūnu? – Vis dėlto Kulalas pajuto, kaip širdis ūmai ėmė plakti sparčiau, stengiantis užgniaužti prisiminimus tvirto jos kūno, kurį apnuogino. Drabužius nuvilko paskubomis ir nukreipė akis nutraukdamas kojomis tas kuklias nėrinių kelnaites. Apkvaitusi Roza čiupo jį ir prisitraukė arčiau – jam teko patirti svaiginamą pojūtį, kai galva įkniubo tarp nuostabių krūtų, bet paskui jis prisivertė atitraukti maudžiantį kūną. – Jei taip nori žinoti, nurengiau, nes pamaniau, jog nenorėsi ryte išeiti vilkėdama vakarykštę suglamžytą suknelę ar apatinius.
Skylės prisiminimuose vertė Rozą baimintis, bet ji neketino leisti jam to pajusti.
– Tikrai? – tarstelėjo ji.
Kulalas išgirdo jos balse nepatiklumą ir pajuto, kaip viduje pamažu ima kunkuliuoti pyktis. Nejau šita moteris nesuvokia, kaip jai pasisekė, kad vakar ją užkalbino toks vyras kaip jis? Kad kitas, visai neturintis moralės, būtų parsivežęs ją namo ir… Jis suspaudė lūpas.
– Tiksliai papasakosiu, kas nutiko, – iškošė Kulalas. – Neprisiminei, kur esi apsistojusi, ir prieš pat prarasdama sąmonę ant galinės mano limuzino sėdynės pranešei norinti apsistoti pas mane.
Roza nesutramdė skruostus užliejusio raudonio.
– Aš taip sakiau?
– Taip, – niūriai pripažino jis. – Taigi, neturėjau iš ko rinktis, teko parsivežti tave į viešbutį. Ketinau kuo tyliau ir ramiau įsivesti tave vidun, bet, deja, tu sugalvojai kitaip.
Roza išvydo, kaip nuo pikto kaltinimo apsiniaukė jo veidas.
– Tikrai? – vėl tarstelėjo ji ir balse pasigirdo nervingumo gaidelė.
– Tikrai taip. Nusprendei, kad kuo daugiau žmonių kaimynystėje ir kiek tolėliau turėtų tiksliai žinoti, ko tu nori – o norėjai nueiti į paplūdimį ir žiūrėti į dangų…
O, Dieve. Pamažu viską prisiminė. Jis žadėjo nusivesti ją kažkur stebėti žvaigždžių. Taip sakė glausdamas ją naktiniame klube. Ir tą akimirką jai rodėsi, kad jis siūlė gabalėlį rojaus.
– Kas… kas nutiko? – sušnibždėjo ji.
– Nusprendžiau, kad per didelis kiekis alkoholio, nuovokos netekusi moteris ir arti esanti Viduržemio jūra ko gero – mirtinas derinys, todėl atnešiau tave čia, nurengiau… ir paguldžiau į lovą.
– Ir viskas?
– Viskas.
– Kur miegojai tu? – paklausė Roza.
Jis nusijuokė.
– Kai nuomojiesi vilą viešbutyje su vaizdu į Viduržemio jūrą, dažniausia būna daugiau nei vienas miegamasis. Jų čia yra trys, taigi miegojau kambaryje greta.
Klausantis jo paaiškinimo Rozos mintys sukosi, tačiau pro jas prasiskverbė vienintelė – kad jos skaistybė nepaliesta – ir tai ją nustebino. Juk prisiminė svaiginantį užmaršties antplūdį, kurį juto jo glaudžiama šokių aikštelėje. Nebuvo patyrusi, bet to ir nereikėjo norint suvokti, kad vakar ji jam visiškai pakluso. Kad jei jis nebūtų toks padorus, dabar gulėtų greta jos. Nes ji jo norėjo. Geriau pagalvojus, tebenori.
Kulalas buvo nuėjęs šalin nuo lovos, taigi jam atsitraukus ji gavo geresnę galimybę šį vyrą apžiūrėti. Roza susimąstė, iš kur jis – sodrus akcentas tikrai neskambėjo kaip gyvenančio prie Viduržemio jūros, be to, oda per tamsi.
– Kas tu? – staiga paklausė ji.
Kulalas įsitempė, suvokęs, kad šito klausimo tikėjosi gerokai anksčiau, ir nutuokė, kad atsakymas sukels tik dar daugiau klausimų. Gal pameluoti? Prisiimti kokią nors netikrą tapatybę, turint omenyje, kad jų keliai daugiau nesusikirs? Tačiau taip galbūt tik šliūkštelės alyvos į beužsiliepsnojančią ugnį. Ji jau pažemino save šlitinėdama girta – kas, jei sužinojusi, kad jis jai melavo, išlies savo gėdą ant jo? Pakankamai gerai pažinojo moteris ir nutuokė, kad atstūmus su jomis neįmanoma susitvarkyti. Tada gal geriau jai įsiteikti? Gal priversti įvertinti, kiek daug jis dėl jos padarė?
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
