savanaudiškumą ir tuštybę.
Pabėgusi nuo Nikolo pasirinko šitą kelią. Negalėjo dabar jo pakeisti. Nesuvokė, kodėl Aleksandras, šiandien toks nemandagus ir atstumiantis, žadino jai norą viską mesti, atsiduoti jam ir mėgautis tuo smarkiu nuožmumu lyg jis galėtų ją išgelbėti.
Tarytum Aleksandras galėtų ją išgelbėti. Arba norėtų.
– Ne, – atsakė ji. Atsikrenkštė. Privalo būti rami, šalta. Tokia, kokia jis ją laiko: neblaškomą jausmų, neveikiamą sentimentų. – Dar ne.
– Vadinasi, dar nepatyrei tos didžios garbės?
Nežinia, koks velnias ją apsėdo, bet ji žvilgtelėjo į jį per petį lyg neįskaudinta jo žodžių. Jis stovėjo atsirėmęs į barą, žvelgė į ją, ir Elena suprato, ką reiškia toji ugnis jo akyse. Visai kaip tada Romoje. Ji pajuto, kaip giliai širdyje atsakydama plūsteli kaitra.
– Didesnės nėra, – tarė ji. Pamelavo nė nemirktelėjusi.
Jis ilgą,įtampos kupinąakimirką stebėjo ją mąsliu žvilgsniu.
– Ir kadangi jautiesi taip pagerbta, nusprendei trumpam pailsėti nuo sužadėtuvių ir pakeliauti po pasaulį kaip jachtos stiuardesė? Negana to, mano jachtos? Nors Europoje šiuo metų laiku knibždėte knibžda jachtų, jos lyg skruzdės spiečiasi visuose uostuose, o man priklauso tik viena?
– Visada norėjau prieš universitetą metus pailsėti, – lengvabūdiškai pasakė ji. Nerūpestingai ir atsainiai. – Tai proga man atsigriebti.
– Pasakyk, Elena, – prabilo jis ir jo balsas apsivijo ją, susipynė viduje, versdamas netekti vilties dėl jo keliamo silpnumo, nors turėtų būti jam visiškai atspari, nors norėjo būti jam atspari, – kas nutiks, kai ši kelionė baigsis? Ar parskubėsi pas tą didžią siaubingos santuokos garbę, džiaugdamasi trumpu atokvėpiu? Klusni ir romi kaip avelė, kaip Nikolui greičiausiai patinka?
Ji nenorėjo klausytis, kaip jis kalba apie Nikolą. Apie santuoką, kurios prieš šešis mėnesius taip griežtai kalbėdamas patarė jai nesudaryti. Nuo tol kažkas giliai joje suvirpėjo ir ėmė skaudėti, o ji nenorėjo galvoti, kodėl taip yra. Niekada nenorėjo.
Ne tu svarbiausia, – subarė save prisiminusi, kad šįkart gali netekti kur kas daugiau. – Ir tikrai ne jis.
– Žinoma, – tarstelėjo su nuostaba, tarytum Aleksandras tikrai patikėtų, kad Nikolo Falko sužadėtinė dirba jachtoje stiuardese vien dėl to, jog prieš santuoką praplėstų akiratį. Tarytum ji iš tiesų taip elgtųsi. – Manau, čia ir visa esmė.
– Prisižiūrėjau nesėkmingų santuokų, – pasakė jis, o balse ir į ją nukreiptose tamsutėlėse akyse slypėjo niūrumas. Jis privertė ją suvirpėti, nors ir bandė tai nuslėpti. – Tiesą sakant, vakar mane patį metė prieš pat ceremonijos pradžią. Mano drovioji nuotaka buvo įpusėjusi kelią iki altoriaus, kai apsigalvojo, – jo burna, ciniška ir griežta, išlinko. – Tačiau tavoji, užtikrinu, bus blogesnė. Daug blogesnė.
Elena nenorėjo galvoti apie Aleksandro vestuves, paliktą ar nepaliktą jaunikį. Juolab nenorėjo galvoti apie savąsias. Ji vėl sutramdė keistą norą paaiškinti, atskleisti jam tiesą apie Nikolą ir nutrūkusias sužadėtuves. Bet jis jai ne draugas. Ne saugus užutėkis. Tiesą sakant, jis blogesnis už Nikolą. Kodėl taip sunku šitai turėti omenyje?
– Apgailestauju dėl tavo vestuvių, – tai buvo geriausia, ką sugebėjo suregzti, ir vis tiek skausmingai suvokė, kad sako netiesą.
– Aš ne, – atkirto jis, ir Elena pagaliau suprato jo toną, nes jį atpažino. Saviplaka. Nustebusi sumirksėjo. – Bent jau ne tiek, kiek turėčiau, ir ne dėl to, dėl ko turėčiau.
Tuomet Aleksandras atsitiesė ir atsistūmė nuo baro. Jis pajudėjo jos link – tiksliau, prisiartino – ir ji į jį atsigręžė. Lyg taip galėtų susilpninti pavojingą jo trauką. Ar pašėlusią bejėgišką reakciją į jį, regis, ilgiau būnant šalia jo tik stiprėjančią.
Nepadėjo.
Jis sustojo tik atsidūręs gerokai per arti, ir toji įstabi jo krūtinė buvo visai greta – jei išdrįstų, jei visiškai netektų sveiko proto, jei nebevaldytų ir to, kas liko iš jos gyvenimo, galėtų linktelėti galvą ir prisispausti lūpomis prie tos tvirtos gražios platybės, kurios apskritai neturėjo sau leisti pastebėti.
– Pasakyk, kodėl čia esi, – ištarė jis apgaulingai tyliu balsu, nuo kurio jai sulinko keliai. – Ir neskiesk apie nuotykius poilsio metu. Puikiai žinau, kokia tu moteris, Elena. Nepamiršk to. Aš niekada nepamirštu.
Nežinia kodėl toji pastaba prilygo antausiui, nors ji jau žinojo, kokia jo nuomonė apie ją. Nors ji tuo kliovėsi.
– Tik tau ir kalbėti, ar ne? Nepamiršk, kad aš taip pat žinau, kas tu toks.
– Neteisingas atsakymas.
Elena atsiduso.
– Neturėjai sužinoti, kad aš esu čia. Kai pasieksime uostą – bet kurį uostą – išleisk mane, ir atrodys taip, kad manęs šiame laive nė nebuvo.
Akimirką beveik tikėjo, kad jis taip ir pasielgs.
Kad jis paprasčiausiai numos ranka į tarp jų gaudžiančią griaunančią įtampą, į faktą, kad ji atsidūrė jam priklausančiame laive. Kad jis to nepaisys. Bet Aleksandro burna, patinusi, tačiau vis dar ciniška, vėl išlinko, akys šaltai plykstelėjo, ir ji suprato klydusi.
– Man taip neatrodo, – ištarė jis atitraukdamas žvilgsnį nuo jos akių ir nukreipdamas į lūpas.
– Aleksandrai… – prabilo ji, bet nutilo, kai jo žvilgsnis vėl įsmigo jai į akis. Krūptelėjo, lyg būtų jo paliesta. Pasijuto nudeginta iki pat šerdies, tarsi jis tikrai ją būtų palietęs.
– Manęs dar niekada nebandė taip nemokšiškai šnipinėti, – sukuždėjo jis apnuogindamas visą tą pašėlusią kaitrą, tą pritvinkusį troškimą, kurį ji juto vis stipriau įsiplieskiant tarp jų ir kuris, kaip Elena žinojo, jai leidus ją pribaigtų. Pribaigtų viską. – Sveikinu, Elena. Dar vienas pirmas kartas.
– Šnipinėti? – ji prisiversdama nusijuokė. – Kodėl turėčiau tave šnipinėti?
– Kodėl norėtum ištekėti už tokio gyvulio kaip Nikolas Falkas? – jis, italas iki paskutinio colio, pabrėžtinai gūžtelėjo pečiais, bet Elenos neapkvailino. Jo žvilgsnyje ji matė ryžtą, tą nuo jo neatsiejamą negailestingumą. Dar kažką, kas priminė jai aną šokį. – Tu paslaptinga moteris, sutverta vien iš nežinomų ir neįtikėtinų dalykų. Bet būk rami. Neketinu tavęs išleisti iš akių.
Tada jis visai nemaloniai nusišypsojo, ir Elenos širdis smigo tiesiai iki kulnų ir atsitrenkė į žemę.
Ji pakliuvo į rimtą bėdą.
Su Aleksandru Korečiu.
Vėl.
***
Tik atsidūręs prašmatniame lauko duše
