galais. Nereikėjo apie tai užsiminti.
– Atleisk. Tau turėtų būti skaudu.
– Tiesą sakant, ne, – gūžtelėjęs pečiais, atsakė Dilanas.
Marnės smalsumas paėmė viršų.
– Nejaugi tau visai nesvarbu?
– Kas nesvarbu?
– Na, tai, kad Risė su kitu vaikinu. Matyti ją šitaip… – Tik stebėdama, kaip atvirai Risė glaustosi su Meisonu, Marnė suvokė niekada nemačiusi jos taip elgiantis su Dilanu, net kai juodu buvo susižadėję. Risė su Dilanu atrodė graži pora, bet, sprendžiant vien iš elgesio, būtų buvę sunku juodu pavadinti mylimaisiais.
– Nesu didelis viešo meilės demonstravimo gerbėjas, bet, išskyrus šitai, matyti juos drauge man tikrai nėra nesmagu.
Galbūt tai ir paaiškino, kodėl viešumoje jie niekada nerodė jausmų.
– Na, pats elgiesi be galo supratingai ir civilizuotai.
– O ar turiu kitą pasirinkimą? – kilstelėdamas antakius, nustebo Dilanas.
Marnė pamėgino įsivaizduoti, kaip jis atrodytų iš pavydo įsiutęs ar iš meilės melancholiškai nuliūdęs. Nepavyko.
– Veikiausiai ne.
– Mes – draugai, linkiu jai viso ko geriausio. Galiu tik viltis, kad antrą kartą ji nepadarys tos pačios klaidos…
Nemandagu įsiterpti, bet…
– Manai, kad Risė ir Meisonas yra klaida?
– Risės labui viliuosi, kad ne. Bet galimybių nedaug.
– Sakyčiau, – suskubo užsistoti draugę Marnė, – kad po visko, ką teko iškęsti, jie turi netgi labai daug galimybių. Jie vienas kitą myli.
Dilanas prunkštelėjo.
– Ko juokiesi? Tai tiesa.
– Meilė ir yra blogiausia priežastis tuoktis.
Šie žodžiai išmušė Marnę iš pusiausvyros.
– O kokia priežastis yra gera?
– Tu – romantikė. – Dilano tonas bylojo, kad jam ši savybė atrodo ydinga.
Tai nebuvo visiška tiesa. Taip, dėl santykių Marnė nepuoselėjo nerealistiškų iliuzijų, bet visiškai nurašyti meilę?
– Nes manau, kad meilė – gera priežastis tuoktis?
– Meilė efemeriška. Gerai santuokai ir sėkmingai partnerystei reikia tvirtesnio pagrindo.
Ak. Šitai ji girdėjo šimtus kartų. Kita vertus, nors jai nuolat kartojo, kad santuoka esanti tvirto šeimos pagrindo – kai žmona atlieka vyro pagalbininkės vaidmenį – kūrimas, meilė visada buvo nerašyta tokio mokymo palydovė.
– Vadinasi, manai, kad Meisono ir Risės partnerystė nebus tvirta ir sėkminga? Nes jie įsimylėję?
– O ar tu tekėtum už vyro vien todėl, kad jis geras sekso partneris?
Išgirdusi tokį tiesmuką klausimą, Marnė kluptelėjo. Dilano ranka tvirčiau suėmė ją už juosmens, kol ji atgavo pusiausvyrą. Kažin ar Dilanas sąmoningai siekė ją šokiruoti? Juk jis ne iš tų, kurie taip elgtųsi. Džina, taip, mėgo mėtyti jauką ir stulbinti, bet Dilanas… Ji sunkiai tai įsivaizdavo.
– Kaip ir meilė, tai neturėtų būti vienintelė santuokos priežastis, bet, taip, ji ganėtinai svarbi.
Dilnas vos pastebimai šyptelėjo, ir Marnė galėjo prisiekti pajutusi metaforišką, globėjišką patapšnojimą per galvą. Jau seniai niekas su ja taip globėjiškai nesielgė; kažin ko Risė apie ją pripasakojo…
– Palauk. – Marnė kaip įbesta sustojo viduryje šokio. – Jeigu meilė nėra tinkama priežastis tuoktis, ar nori pasakyti, kad Risės niekada nemylėjai? – Net jeigu dabar Risė iki ausų įsimylėjusi – o ji buvo prisiekusi tekėti vien iš meilės, – suvokimas, kad Dilanas jos niekada nemylėjo, ją turėjo gerokai įskaudinti.
– Žinoma, kad mylėjau. – Tai, kas turėjo būti ištarta kaip aistringas, kiekviename padoriame meilės romane aptinkamas prisipažinimas, nuskambėjo be galo lėkštai. Tokiu tonu kalbama apie mėgstamą picą ir panašius dalykus. Nieko sau. Atsisakydama tekėti už Dilano, Risė išvengė kuo tikriausio mirties nuosprendžio.
– Na, pastaruoju metu Risei puikiai sekasi vengti klaidų.
Dilanas išrietė antakį, bet, jam nespėjus atsakyti į ironiškus Marnės žodžius, daina baigėsi. Žengęs žingsnį atgal, jis pašaipiai nusilenkė ir tarė:
– Dėkoju už šokį, Marne.
Tada apsisuko, nužingsniavo prie Tako pradėjo su juo tyliai kalbėtis. Dar po akimirkos svečiai žiedlapiais barstė link durų skubančius Taką su Kese, kur jų laukė juodas automobilis.
Pajutusi ant alkūnės kažkieno ranką, Marnė atsisuko ir pamatė Karterį. Džina stovėjo už poros žingsnių ir atrodė negalinti apsispręsti, kaip elgtis. Marnės pečius vėl užgulė sunki minčių našta. Po galais. Dilanui ji jautėsi skolinga vien už tai, kad šis bent trumpam nuo jų atitraukė.
– Mes taip pat išeiname, – prakalbo Karteris. – Tikiuosi, susitiksime prieš man išvykstant iš miesto.
Marnė dar neapsiprato su tuo mes. Reikės nemažai laiko susitaikyti su faktu, kad Karteris ir Džina – pora. Pastaruosius dešimt metų jos santykiai su broliu nepaliaujamai šlijo, o dabar balansavo ant draudžiama įeiti teritorijos ribos; Marnė ir pati nežinojo, ar naujieji jo santykiai su Džina pagerins ar pablogins padėtį. Tačiau tarp jos ir Džinos viskas lyg ir taisėsi, ir Marnė tik dabar suvokė, kaip labai tuo džiaugėsi. Su Karteriu ji kaip nors susitvarkys. Turės susitvarkyti.
– Taip. Galbūt papietausime.
Džina elgėsi neįprastai santūriai, net lūpų nepražiojo, tačiau į pokalbį netruko įsiterpti Risė, ir dinamika pasikeitė; Risei ant peties kabojo rankinė, bylojanti, kad ir ji pasirengusi išeiti. Apkabinusi per pečius, Risė prisitraukė drauges artyn ir iškilmingai apkabino.
– Damos, mano nuomone, pasidarbavome šauniai.
– Sutinku, – linktelėjo Džina.
– O kaip mes pačios? – tyliai paklausė Risė. – Ar gerai jaučiamės?
Nors buvo kreiptasi į visas, Marnė suprato, kad labiausiai laukiama jos atsakymo. Ne tik jai su Džina dar reikėjo daug ką išsiaiškinti, ir pati Risė nešiojosi nemenką svorį – juk ji viena saugojo Džinos paslaptį apie persileidimą ir Marnei ją atskleidė tik šiandien.
Taip, ir su šituo reikės kažkaip susidoroti. Tačiau Marnė atsakė Risei spustelėjimu
