buvo maistas smegenims, o ne… – Jis valiūkiškai sužybsėjo akimis, pasilenkė prie Valdonės ir krimstelėjęs ausies lezgelį sušnibždėjo: – Ne raumenims. Juk negaliu tavęs nuvilti…
– Gerai, paruošiu, – skubiai sutiko ji kažkodėl susigėdusi. – Pamaitinsiu tave ir atgausi jėgas. Dar nepamiršau, kad mėgsti pavalgyti. Nors į tave pažiūrėjęs to nepasakytum.
– Nuostabu, gražuole. O vėliau man vis tiek reikės tavo paguodos, – tyliai tarė jis priglaudęs kaktą Valdonei prie kaktos.
– Man taip pat jos reikia, – sušnabždėjo mergina.
– Pastebėjau.
– Tikrai? Tu labai pastabus. – Ji sunerimo, nors drauge ir apsidžiaugė.
– Taip. Tikiuosi, tai ne dėl kokio vyro?
– Ne. – Valdonė papurtė galvą. – Tikrai ne dėl vyro. Atleisk, nenoriu apie tai kalbėti.
– Ir nereikia. Man nebūtina žinoti. – Raigardas kilstelėjo galvą ir paleidęs plaukus nykščiu brūkštelėjo jai per apatinę lūpą. Tada apsisuko ir išėjo iš kambario.
Valdonė kurį laiką stovėjo laukdama, kol aprims įsismarkavusi širdis ir nustos virpėti kojos. Pirštais persibraukė sutaršytus plaukus ir vėl atsigręžė į Raigardo tėvų nuotraukas. Staiga suprato, kas ją taip nustebino. Raigardas buvo visiškai į juos nepanašus– šviesiaplaukis ir žaliaakis, pailgo veido su tiesia nosimi, šiek tiek išsišovusiais skruostikauliais, suteikiančiais griežtumo, kurį gerokai švelnino valiūkiškai skeltas smakras. O žmonės, taip šiltai žvelgiantys į ją iš nuotraukų, buvo tamsiaplaukiai, rudakiai apskritaveidžiai trumpomis, šiek tiek priplotomis nosimis. Jie veikiau buvo panašūs vienas į kitą, tik ne į savo sūnų.
Valdonei labai knietėjo sužinoti, į ką atsigimė Raigardas, tačiau ji puikiai suprato, kad to klausti nedera. Apie save pasakoti Raigardas nemėgo. Juk ji net neįtarė, kad jo tėvai mirę. Galbūt kada nors sužinos. Todėl sunkiai atsidususi nuskubėjo į virtuvę ir iš produktų, rastų šaldytuve, paruošė prašmatnią vakarienę.
– Skanu. Tikrai, – pagyrė Raigardas linguodamas galva ir iškart pridūrė: – Net aš taip nesugebėčiau.
– Pasipūtėlis, – nusijuokusi mestelėjo viešnia. – Jei jau pats moki ruošti valgį, vadinasi, tau negalioja auksinė taisyklė, kad vyro širdį galima pasiekti per skrandį?
– Aišku, kad negalioja. Ji tinka tiems vyrams, kurių gyvenimo tikslas – skaniai ir sočiai prisikimšti pilvą. Gardžiai papietauti aš galiu ir restorane. Iš moters tikiuosi ko kito nei skanus maistas. Štai pažiūrėk į Vaidilę. Prasta šeimininkė, o Daumantas ją tiesiog dievina.
– Klysti. Vaidilė viską moka, tik nemėgsta suktis apie puodus. Jai to nereikėjo, turėjo močiutę, kuri virtuvėje darydavo stebuklus. Man viskas kitaip. Tėvukas bijo net į virtuvę įeiti. Pirmus dešimt metų po mamos… – Pajutusi, kad balsas užsikirto, Valdonė skubiai gurkštelėjo vaisinės arbatos ir jau lygesniu balsu tęsė: – Po mamos mirties su mumis kurį laiką gyveno teta, netekėjusi tėvelio sesuo. Ji ir išmokė mane įvairiausių gudrybių. O tėvukas mielai užleido virtuvės valdas. Jam ir be to rūpesčių buvo per akis.
– Užjaučiu, – liūdnai tarstelėjo Raigardas. – Nelengva tau buvo be mamos augti.
– Kaip matai, užaugau. – Pamelavusi Raigardui Valdonė pasijuto nejaukiai. Buvo gėda ir apmaudu. Tad paskubėjo keisti temą: – Sakyk, tu kada nors buvai įsimylėjęs?
Dėl tokio netikėto pokalbio posūkio Raigardas per daug nenustebo. Jau pačioje jų pažinties pradžioje jis pastebėjo, kad Valdonė atkakliai vengia kalbėti apie savo šeimą. Jis ir pats stengdavosi išsisukti nuo pokalbių apie mirusius tėvus, tai per daug nesistebėjo.
– Ne, nebuvau. Nežinau, kas tai yra.
– O norėtum sutikti tinkamą moterį, ją vesti ir susilaukti vaikų? Ypač dabar, kai tavo geriausias draugas vedė ir ruošiasi tapti tėvu?
– Atsakysiu sąžiningai: negalvojau apie tai, – pareiškė Raigardas. – Galbūt kada nors vėliau ir aš apie tai pagalvosiu. O tu?
– Aš taip pat apie tai dar negalvojau. – Valdonė papurtė galvą. Juo labiau turint tokią motiną kaip mano,– toptelėjo mintis. Ji jau žiojosi kažko paklausti, bet Raigardas aplenkė.
– Puiku. Mudu turime daug ką bendro. Na ką, jeigu jau pavalgėme, galėtumėme eiti miegoti. Kaip manai? Tu eik į vonią – padėjau ten porą švarių rankšluosčių ir naują dantų šepetėlį, o kol prausiesi, aš suplausiu indus ir paklosiu lovą.
Raigardas paėmė lėkštes ir nuėjo prie kriauklės. Atsukęs vandenį ruošėsi plauti indus, kai netikėta tyla privertė atsigręžti. Užsukęs vandenį nusišluostė rankas ir pažvelgė į Valdonę, kuri nė nepajudėjo iš vietos, tik nervingai ant piršto sukiojo plaukų sruogą. Mergina tylėjo, tad jis priėjo arčiau ir pritūpęs iš apačios pažvelgė jai į akis.
– Kas nors ne taip? – susirūpinęs paklausė ir suėmė ją už rankų. – Jei persigalvojai, nebenori ar negali… Patikėk, aš suprasiu. Nešokinėsiu iš džiaugsmo, bet prievarta neversiu. Galiu pasikloti sau svetainėje, o tau…
– Ne, ne, viskas gerai, Raigardai, aš ne dėl to. – Valdonė papurtė galvą. – Aš… Velnias, net nežinau, kaip tau pasakyti. Tikiuosi, tu turi sargių, nes aš nieko nevartoju. Nebuvo reikalo. Su niekuo nesusitikinėjau. Tik su tavimi, jei tuos kelis kartus galima pavadinti pasimatymais.
Pajutęs didžiulį palengvėjimą vaikinas plačiai nusišypsojo.
– Jaučiuosi pamalonintas. O sargių turiu pakankamai. Dar ir kaimynui galėčiau paskolinti, jei vidury nakties pasibelstų. Nors pastaruoju metu man jų taip pat neprireikė. Tai kaip, nuraminau?
– Nuraminai, šmaikštuoli, – Valdonė prajuko ir pasilenkusi pakštelėjo vaikinui į lūpas.
2
Kai nusipraususi ir ant nuogo kūno užsimetusi trumpą šilkinį vyrišką chalatą Valdonė įėjo į miegamąjį, jos dėmesį patraukė plati lova, paklota švaria patalynė. Kambaryje tvyrojo jauki prieblanda. Nuogas iki pusės Raigardas stovėjo prie lango ir susimąstęs žvelgė į vakarinį Vilnių. Ji tylutėliai prisėlino ir prigludusi prie plačios Raigardo nugaros apsivijo jam liemenį. Jis suėmė Valdonės rankas ir šiek tiek atlošė galvą.
– Kaip keista, – sušnabždėjo ji ir pabučiavo jam tarp menčių.
– Kas keista? – kimiu balsu paklausė Raigardas.
– Keista matyti visus šiuos žiburius. Tūkstančius jų. Kiekvienas iš jų nušviečia vis kito žmogaus gyvenimą, kitą likimą, džiaugsmus ir bėdas, laimes ir nelaimes. Pro savo namų langą tik tamsų mišką ar žvaigždėtą dangų galiu išvysti.
– Bet Daumantas ten laimingas, – kiek pavydžiai ištarė Raigardas. – Jam netrūksta didmiesčio šurmulio. Priešingai, negali atsidžiaugti tyla.
– Ilgiesi
