tarsi laikė save už pasaitėlio, slėpėsi apkasuose. Moterys spietėsi aplink jį pulkais, bet Robertas buvo išrankus, labiau mėgo monogamiją nei atsitiktinius ryšius. Kai išsirinkdavo draugę, jie susitikinėdavo bent metus, ir visą tą laiką jis būdavo jai ištikimas. Viena iš buvusių draugužių, su kuria Robertas buvo neseniai išsiskyręs, kartą vakarėlyje padaugino alkoholio ir įsikniaubusi Madelinai į petį raudojo, kad niekada nieko kito nemylės, nes niekas neprilygs Robertui. Girtos moters žodžiai išties buvo pranašiški– ji kelis kartus bandė megzti santykius, o kai iš to nieko gero neišėjo, apskritai nustojo susitikinėti su vyrais.
Dabar Robertas žvelgė į Madeliną linksmomis akimis ir ši netrukus pati atsakė į savo klausimą:
– Ta kalba būtų neaiški, mirusi ir iššifruojama tik tau vienam žinomu būdu. Perfrazavus Vinstoną Čerčilį, tu esi mįslė, įvyniota į paslaptį – ar kažkokia panaši beprasmybė.
Jis beveik nusišypsojo– lūpos suvirpėjo, linktelėjo galva pripažindamas, kad ji įvertino jį tiksliai. Gurkštelėjo viskio mėgaudamasis, kaip jis žnaibo gomurį.
– Kas vakarienei?
– Pokalbis.
– Aišku, maitinsimės savo pačių žodžiais.
– Ir spagečiais.
Robertas liūdnai žvilgtelėjo į viskį ir padėjo stiklą– šis gėrimas netiks su makaronais. Madelina pasiuntė jam angelišką žvilgsnį, nuo kurio jo akys dar linksmiau nušvito.
– Tai apie ką kalbėsimės?
– Iš pradžių apie tai, kad aš ketinu ieškotis naujo darbo, – atsakė Madelina ir nuėjo į virtuvę.
Jis nusekė iš paskos ir nedvejodamas ėmė nešioti maistą ant stalo.
– Vadinasi, jau metas? – įžvalgiai paklausė Robertas. – Kas privertė apsispręsti?
Ji patraukė pečiais.
– Keletas dalykų. Kaip sakai, matyt, atėjo metas.
– Sakei „iš pradžių“. O apie ką paskui?
Robertas nepraleisdavo pro ausis nė menkiausios užuominos. Madelina šypsodamasi pripylė į taures vyno.
– Šį šeštadienį skrendu į Montaną.
Jo akyse žybtelėjo susidomėjimas.
– O kas laukia Montanoje?
– Žmogus.
– Koks žmogus?
– Vyriškis vardu Risas Dankanas. Yra galimybė susituokti.
Blyškiai žalių Roberto akių žvilgsnis kartais būdavo aštrus it skustuvo ašmenys, dabar tokiu žvilgsniu jis ir žvelgė į Madeliną.
– Pasakei taip, tarsi praneštum orų prognozę, – tarė jis ramiu balsu. – Gal galėtum išreikšti procentais? Kokia tikimybė, kad ištekėsi? Keturiasdešimt procentų? Penkiasdešimt?
– Nežinau. Sužinosiu, kai su juo susitiksiu.
Robertas suko šakute spagečius. Tai išgirdęs atsargiai padėjo ją į lėkštę ir giliai įkvėpė. Madelina susidomėjusi stebėjo jį. Tai buvo vienas iš tų itin retų atvejų, kai jai pavyko pamatyti Robertą tikrai nustebusį.
– Nori pasakyti, kad dar nesi jo mačiusi? – tyliai paklausė jis.
– Ne. Mes susirašinėjome, bet nebuvome susitikę. Galbūt nepatiksime vienas kitam. Tiesą sakant, labai maža tikimybė, kad viskas baigsis vestuvėmis. Sinoptikų terminais kalbant, didelių permainų neprognozuojama.
– Tačiau tai įmanoma.
– Taip. Norėjau, kad tai žinotum.
– Kaip su juo susipažinai?
– Aš jo nepažįstu. Šiek tiek apie jį žinau, nelabai daug.
– Tai kaip pradėjote susirašinėti?
– Jis išspausdino skelbimą laikraštyje, kad ieško žmonos.
Robertas atrodė priblokštas, išties netekęs žado. Pajutusi jam gailestį Madelina užpylė tiršto aštraus padažo ant jo spagečių, kol šie dar neataušo, nes jis, regis, buvo visai juos užmiršęs.
– Tu atsakei į pažinčių skilties skelbimą? – galiausiai paklausė jis įtemptu balsu.
Ji linktelėjo ir sutelkė dėmesį į savo lėkštę.
– Taip.
– O varge, ar supranti, kaip tai pavojinga?! – užriaumojo Robertas kilstelėjęs nuo kėdės.
– Taip, suprantu. – Ji patapšnojo jam ranką. – Būk geras, sėskis ir valgyk. Juk nepultum į paniką, jei pasakyčiau, kad susipažinau su kuo nors vienišių bare Manhatane, o tai daug rizikingiau nei susitikti su rančos savininku iš Montanos.
– Sveikatos požiūriu – taip, bet reikia pagalvoti apie daugelį kitų dalykų. O jeigu jis koks smurtautojas? Jeigu yra bausmę atlikęs nusikaltėlis arba sukčius? Ką iš tikrųjų tu apie jį žinai?
– Jis tavo amžiaus, trisdešimt ketverių. Turi rančą centrinėje Montanoje, išsiskyręs, vaikų neturi. Laiškus siunčiau į pašto dėžutę Bilingse.
Iš aštraus Roberto žvilgsnio Madelina suprato, kad jis įsiminė kiekvieną jos pasakytą smulkmeną. Žinojo– apie Risą Dankaną įbrolis iškapstys viską, todėl norėjo protestuoti, bet galiausiai nusprendė, jog neverta. Kol jis sulauks ataskaitos, ji jau bus pasimačiusi su ponu Dankanu ir susidariusi apie jį nuomonę. Madelina nė kiek nenustebo, kad Robertas taip išsigando ir nori ją apsaugoti, bet nematė jokio reikalo leistis saugoma. Tiesmuki pono Dankano laiškai įtikino, kad jis sako nepagražintą tiesą ir jam nusispjaut, kaip tai atrodo kitiems. Jai patiko, jog nereikia spėlioti, kiek nuoširdūs vyro žodžiai.
– Gal dar galiu tave perkalbėti, kad ten nevyktum? – pasiteiravo Robertas. – Arba bent jau atidėtum susitikimą?
– Ne. – Madelina nusišypsojo, o pilkos jos akys spindėjo iš nekantrumo. – Man taip smalsu, kad vos galiu ištverti.
Robertas atsiduso. Madelina buvo smalsi kaip katė, nors atrodė truputį tingi. Ji nelakstė visur kaišiodama nosį, bet vis tiek išsiaiškindavo viską, kas jai būdavo įdomu. Robertas suprato, kodėl ji neatsispyrė perskaičiusi to vyro skelbimą apie žmonos paiešką. Madelina taip susidomėjo, kad iš karto nusprendė turinti su juo susitikti. Jei jau neįmanoma jos atkalbėti, bent pasistengs išsiaiškinti, ar jai negresia joks pavojus. Jai dar neįlipus į lėktuvą jis žinos, ar tas Risas Dankanas nebuvo teistas, tegul tik dėl automobilio statymo neleistinoje vietoje. Jei pastebės bent menkiausią ženklą, kad Madelina nebus visiškai saugi, Robertas neleis jai išskristi, net jei prireiktų surišti.
Tarsi perskaičiusi jo mintis Madelina palinko į priekį. Veide vėl pražydo
