itle>Prologas
– Manau turintis jus įspėti, panele Makinli, kad šiuo metu mano brolis elgiasi kaip arogantiškas storžievis!
Reikėtų pamatyti visą šeimynėlę, – ironiškai pagalvojo Stefanija, nukreipdama žvilgsnį į Lukaną Sent Klerą, sėdintį prie savo stalo Londone, Sent Klerų korporacijos biure. Aukštas, tamsaus gymio, aristokratiškai gražus ir nepasiekiamas, netgi abejingas, jis visai nebuvo storžievis – tačiau arogantiškumo įsikūnijimas tai tikrai!
Lukanas nerodė jokio susidomėjimo ja kaip moterimi ir tai galėjo būti susiję su nemaloniomis Stefanijos mintimis, bet argi mergaitė negali pasvajoti, kad jos aistringai trokšta be galo turtingas, aukštas tamsiaplaukis gražuolis? Lukanas Sent Kleras pinigų turi daugiau nei kokios nedidukės šalies iždas ir, pasak sklandančių gandų, susitikinėja tik su ilgakojėmis blondinėmis, visai ne tokiomis moterimis kaip Stefanija, kuri buvo vidutinio ūgio ryški rudaplaukė, o tai greičiausiai ir nulėmė susidomėjimo stoką. Tarsi to dar būtų negana, ją, privačia praktika besiverčiančią fizioterapeutę, šis vyras ketina pasamdyti, – ji to tikėjosi, – kad padėtų pasveikti jo jaunesniajam broliui.
Jai visą laiką reikėjo atlaikyti jo skvarbų žvilgsnį.
– Dauguma skausmo kankinamų žmonių linkę elgtis… šiek tiek agresyviau, pone Sent Klerai.
Taisyklingos formos lūpas išlenkė liūdnas šypsnys.
– Manau, pati pamatysite, kad Džordano elgesys itin agresyvus.
Stefanija mintyse perkratė viską, ką pavyko sužinoti apie vyrą, turintį tapti jos naujuoju pacientu. Iš anketinių duomenų buvo aišku, kad Džordanui Sent Klerui trisdešimt ketveri ir jis jauniausias iš trijų brolių. Apie jo sveikatos būklę Stefanija žinojo tik tiek, kad prieš šešis mėnesius įvyko kažkoks nelaimingas atsitikimas ir buvo sulaužyti beveik visi jo dešinės kūno pusės kaulai. Vėliau buvo atlikta daugybė operacijų, tačiau ant kojų atsistoti nepavyko, Džordanas, matyt, nusprendė atsiskirti nuo pasaulio, nes persikėlė gyventi į namą Anglijos kaime, be abejonės, ketindamas netrukdomas išsilaižyti žaizdas.
Ligi šiol Stefanijai jo elgesys visai neatrodė keistas.
– Esu tikra, kad nėra nieko, su kuo dar nesusidūriau dirbdama su kitais pacientais, pone Sent Klerai, – užtikrintai pareiškė ji.
Lukanas Sent Kleras atsirėmė alkūnėmis ant odinio stalviršio ir pasižiūrėjo į ją pro suglaustų pirštų viršų.
– Aš bandau jums paaiškinti, kad Džordanas tikriausiai… neparodys entuziazmo, jeigu galima taip pasakyti… išgirdęs, kad juo rūpinsis dar vienas fizioterapeutas.
Kadangi Stefanija nelaikė savęs dar viena fizioterapeute, jai šie žodžiai nepasirodė itin malonūs. Pastaruosius trejus metus privati praktika buvo labai sėkminga ir ji tuo didžiavosi. Beveik visi jos pacientai atvykdavo gydytojų siunčiami arba rekomenduoti buvusių pacientų, kurie liko labai patenkinti.
Iš Džordano ligos istorijos, dabar gulinčios ant Lukano Sent Klero stalo, – ten buvo konfidenciali informacija, kurios, jos manymu, niekas neturėjo teisės skaityti, juo labiau kopijuoti, – Stefanija sužinojo, kad chirurgai savo darbą atliko, visa kita dabar priklausė nuo Džordano Sent Klero. Bet, regis, jis pats nieko nebuvo linkęs daryti…
Ji prisimerkė tyrinėdama aristokratiškai išdidų veidą prieš save.
– Yra kažkas, ko jūs man nepasakote, pone Sent Klerai, tiesa? – pagaliau lėtai paklausė Stefanija.
Jis iškalbingai šyptelėjo.
– Matau, jūs ne veltui pelnėte atvirai kalbančio specialisto reputaciją.
Stefanija gerai žinojo, kad jos smarkus būdas ir dalykiška išvaizda – ilgi rudi plaukai supinti į storą kasą, nusidriekusią per nugarą, ilgos tankios blakstienos, gaubiančios šaltas žalias akis, tik truputį padažytos, – sudarė įspūdį, jog ji bejausmė. Tai, žinoma, buvo netiesa, nes širdimi įsijausti į savo pacientų bėdas – viena, o leisti jiems pamatyti jos išgyvenimus, visiškai kas kita.
O dėl profesinės reputacijos…
Dėkui Dievui, Lukanas Sent Kleras neparodė girdėjęs kokius nors gandus apie Rozalindos Niuman neseniai mestą kaltinimą, kad Stefanija, kaip fizioterapeutė dirbdama su jos vyru Ričardu, buvo užmezgusi su juo romaną. Jeigu žinotų, kažin ar išvis svarstytų galimybę ją pasamdyti.
– Niekada nemaniau, kad verta slėpti tiesą. – Stefanija gūžtelėjo pečiais. – Juo labiau kai kalbama apie mano pacientus.
Lukanas pritariamai linktelėjo.
– Džordanui tokia nuostata patiktų. – Jis vėl patogiai įsitaisė juoda oda aptrauktame krėsle.
– Tai kaip?.. – Stefanija gręžte gręžė jį žaliomis akimis. Jeigu ketina dirbti su šio vyro broliu, jai reikia žinoti apie jį viską, ir ne tik apie sveikatą.
Lukanas sunkiai atsiduso.
– Džordanas visiškai nenutuokia, kad ruošiuosi jus pasamdyti.
Stefanija jau nujautė, su kuo jai gali tekti susidurti. Žinoma, jei pacientas priešiškai nusiteikęs dar jai nepradėjus dirbti, bus daug sunkiau, bet juk ir anksčiau teko susidurti su sunkaus būdo ligoniais. Tiesą sakant, dauguma Stefanijos ligonių buvo sunkūs; būtent gebėjimas susitvarkyti su nesukalbamais žmonėmis pelnė jai gerą vardą, nuo pat nedidelės privačios klinikos įkūrimo jai netrūko darbo.
– Ar iš to, ką pasakėte, turiu suprasti, kad ketinate jam pateikti fait accompli1?
Jis susiraukė.
– Šiaip ar taip, jis jus arba išvarys – ir be jokių ceremonijų, arba leis pasilikti.
Stefanija sučiaupė lūpas.
– Jeigu jau samdote mane, mums tiesiog reikia pasistengti, kad jis negalėtų manęs išvaryti, nei be ceremonijų, nei kitaip. Kaip supratau, namas, kuriame jis apsistojęs Glosteršyre, iš tikrųjų priklauso jums?
Lukanas įtariai pažvelgė į ją.
– Taip, tai Sent Klerų korporacijos turtas.
– Ką gi, kaip šios korporacijos vadovas, jūs, aišku, turite teisę nuspręsti, kas gali ar negali ten apsistoti. – Stefanija žvelgė į jį atviru žvilgsniu.
Viską supratęs jis pažiūrėjo į ją tamsiomis akimis, kuriose blykčiojo linksmos kibirkštėlės.
– Ar galėtumėte netikėtai ten pasirodyti? Pamatytume, kas iš to išeis.
– Galiu, jei pacientas nepalieka man kitos išeities, – be užuolankų pareiškė Stefanija.
Jis lėtai nusišypsojo.
– Esu įsitikinęs, kad būsite Džordano verta priešininkė.
Stefanija pralinksmėjo.
– Ar jau apsisprendėte mane samdyti, kad dirbčiau su jūsų broliu?
– Dirbti su Džordanu – gal pernelyg skambiai pasakyta, – liūdnai nutęsė Lukanas. – Jis labai aiškiai pareiškė norįs, kad apie jį niekas netupinėtų ir nerodytų pirštais tarsi jis būtų bandomasis triušis.
– Aš niekada netupinėju ir nenurodinėju,
