aš žinau, kas jūs. – Iš susierzinimo jai ant kaktos atsirado gili raukšlė. – Esate garsus žmogus. Suprantama, dabar ne taip kaip paprastai… mandagus ir žavingas, – taktiškai užbaigė, – bet vis dėlto esate jūs.
Ar tai tikrai tiesa? Kartais Džordanas abejodavo. Prieš šešis mėnesius jis mėgavosi gyvenimu. Gyvenimu Kalifornijoje. Jis darė tai, kas jam patiko. Būdamas ganėtinai mandagus ir žavus, galėjo mylėtis su bet kuria jį dominančia moterimi. Bet po nelaimingo atsitikimo viskas pasikeitė. Jis pasikeitė.
– Tokiu atveju, panele Makinli, man reikia, kad kas nors sukurtų scenarijų, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka šlubas vyras! Gal pažįstate tokį žmogų? – apimtas nevilties suniurnėjo Džordanas, kaip jau buvo įpratęs, saugodamas dešinįjį šoną, nes sužalotus klubo ir kojos raumenis bei kaulus einant velniškai skaudėjo. Po velnių, jam vienodai skaudėjo ir einant, ir stovint!
– Ne, po ranka tokio neturiu, – šiurkščiai atšovė rudaplaukė. – Jums jo net nereikėtų, jeigu, užuot gailėjęsis savęs, sutelktumėte visas jėgas ir pasistengtumėte pasveikti.
– Prakeikimas! – pasibjaurėjęs Džordanas sudejavo ir pakėlė į dangų maldaujančias akis. – Jūs esate dar viena sadistė fizioterapeutė, tiesa? Atvažiavote į šį kalėjimą ir masažuosite tol, kol negalėdamas ilgiau kentėti pradėsiu staugti. – Tai buvo ne klausimas, o teiginys; nuo tada, kai chirurgas sulipdė jo sutrupintus kaulus, ne vienas fizioterapeutas ištisas savaites, o paskui ir mėnesius plušo su jo koja ir klubu. Nė vienam nepavyko pasiekti nieko daugiau, tik nusiųsti jį į pragarą ir sugrąžinti iš ten.
– Tai, kad jums koją skauda, galima vertinti teigiamai, o ne neigiamai, – atkirto Stefanija Makinli.
– Aš tikrai apie tai pagalvosiu antrą valandą nakties, kai negalėsiu miegoti, nes skausmas varys iš proto!
Lukanas Sent Kleras įspėjo Stefaniją, kad jo brolis yra itin agresyvus, tačiau užmiršo pridurti, jog dar ir užsispyręs, neišmintingas!
– Jūsų atveju gali būti, jog skausmas – geras ženklas – tai reiškia, kad raumenys pradeda normaliai funkcionuoti, – kantriai paaiškino ji.
– Bet tai gali reikšti ir tai, kad jie nyksta!
– Na, taip… – Nebuvo jokios prasmės slėpti tai nuo Džordano. – Galėčiau papasakoti jums daugiau, nes kartą buvau susidūrusi…
– Vienintelė mano kūno dalis, kuria užsiimti kokiai nors moteriai gal ir būčiau linkęs leisti, yra keliais coliais aukščiau už šlaunį! – įžūliai atšovė jis.
Gera ar bloga ji specialistė, tačiau nepajėgė sukliudyti ją užplūdusiam karščiui nurausvinti skruostus, Stefanijos žvilgsnis instinktyviai nukrypo žemyn į svarstomą objektą. Regis, ta jo kūno dalis tikrai veikė normaliai, nes kieto ilgo kauburio, kuris veržėsi pro džinsus, buvo neįmanoma nepastebėti!
Džordanas Sent Kleras, ne – Džordanas Simpsonas – aiškiai buvo susijaudinęs. Dėl jos.
Ne, tikrai ne dėl jos, iškart atvėsino save Stefanija. Beveik neabejojo, kad po nelaimingo atsitikimo šis vyras nė iš tolo neprisileido jokios moters, ji tikriausiai pirmoji pakenčiamai atrodanti dailiosios lyties atstovė, kurią jis pamatė po šešių mėnesių celibato… taigi jį sujaudintų net vienuolė, jei tik būtų gyva ir turėtų krūtis!
– Jeigu bandote mane sutrikdyti, pone Simpsonai…
– Tai man pavyko. – Triumfuodamas jis nužvelgė jos nuraudusius skruostus.
– Galbūt, – iškart sutiko Stefanija. – Ar dabar jaučiatės geriau? – Ji klausiamai žiūrėjo į jį, o Džordanas plačiai, įžūliai išsišiepė. Vangi ir seksuali šypsena itin įtaigiai priminė, kad šis vyras – aktorius, kurio ji geidė daug metų.
Gelbėkit!
Džordanas atsainiai gūžtelėjo pečiais.
– Visai nesvarbu, geriau ar ne. Esu nusiteikęs užmiršti, kad jūs išvis esate, kai tik išeisite pro duris.
Šį kartą jau Stefanija lėtai nusišypsojo.
– Jūsų visa šeima baisiai arogantiška, ar ne?
Džordanas piktai nusijuokė.
– Kelis iš mūsų jau buvote sutikusi?
Stefanija sumirksėjo.
– Tik Lukaną ir jus…
– Ir manote, kad mes arogantiški? – Jis prunkštelėjo. – Patikėkite, kol nesusidūrėte su Gideonu, nė nenutuokiate, kas yra arogancija.
– Jūsų broliu dvyniu?
Auksaspalvių akių žvilgsnis pasidarė įdėmesnis.
– Atrodo, jūs daug žinote apie mane.
Ji gūžtelėjo pečiais.
– Man regis, visi žino, kad Džordanas Simpsonas turi brolį dvynį.
Džordanas susiraukė.
– Mudu su Gideonu tik heterozigotiniai dvyniai, ne identiški.
Ačiū Dievui! Nes Stefanija nebuvo įsitikinusi, kad pasaulis – ir ji taip pat – pajėgtų atsilaikyti prieš du vyrus, atrodančius taip nuostabiai kaip Džordanas.
Jai vis dar reikėjo nuspręsti, ar pajėgs priversti šį vyrą leisti jai dirbti su juo ir įveiks kilusią sumaištį… nes dabar, vos į jį pažvelgusi, juto begalinį troškimą nuplėšti nuo jo drabužius ir šokti su juo į lovą. Juk tai visai normalu. Šimtai, ne – tūkstančiai moterų tikriausiai jautė aktoriui Džordanui Simpsonui tą patį. Bet nė vienai iš jų nereikėjo dirbti su juo kaip specialistei ir elgtis su šiuo vyru kaip su kitais ligoniais, nors ir buvo įsitikinusi, kad jis toks nėra!
Stefanija alsiai atsiduso atmetusi už nugaros kelias palaidas garbanas, išsipešusias iš kasos.
– Paklausykite, pone Simpsonai, aš ilgai užtrukau, kol atvažiavau čia iš Londono, be to, esu gerokai išalkusi; kaip manote, ar mes galime paskelbti paliaubas – bent jau tol, kol išvirsiu pietus?
Džordanas susimąstęs primerkė akis. Viena vertus, jis norėjo, kad ši moteris išvyktų, kita vertus, jai užsiminus apie maistą jis prisiminė, kad yra alkanas – užmaršumas buvo šalutinis tų prakeiktų migdomųjų vaistų poveikis, be kurių jis visai negalėtų pailsėti.
– Dar neaišku, – pagaliau lėtai sumurmėjo jis.
Gilios žalios Stefanijos akys įtariai žvelgė į jį.
– Kas neaišku?
– Ar jūs tikrai mokate ruošti valgį, – nutęsė Džordanas. – Jeigu padėsite prieš mane lėkštę apkepintų pupelių su skrudinta duona, galiu apvožti ją jums ant galvos!
Nuo to laiko, kai atvyko čia prieš mėnesį, jis valgė tik sumuštinius su skrudinta duona, nes kęsdamas didelius
