dėl to ir nekalta, rodos, pats likimas siuntė ją paversti jo ramų tvarkingą gyvenimą tikru pragaru.
Išmaukusi stiklinę vandens ir kelis kartus giliai įkvėpusi ir iškvėpusi Triša buvo pasirengusi dirbti. Galų gale, jai dosniai mokama, o ji pati tikėjo darbo etikos svarba, tad vien tai, kad ruošėsi sužlugdyti šį vyrą, dar nereiškė, kad čia būdama apleis savo pareigas.
Ji ėmė tyrinėti naują darbo vietą. Šviesią ir erdvią patalpą, iškart už durų į ištaigingą Adamo Djuko kabinetą. Didingą ir įspūdingą, kaip ir pridera Djuko tarptautinės korporacijos prezidento padėjėjai.
Raudonmedžio stalas buvo kone tokio pat dydžio kaip jos buto svetainė. Nors vaizdas pro jos langą ir neprilygo Adamo kabinete pro stiklinę sieną atsiveriančiai pakrantės panoramai, sėdėdama prie stalo tiesiai prieš save Triša galėjo grožėtis vandenynu. Jei nepasisaugos, gali ir priprasti prie šios prabangos.
– Bet tu pasisaugosi, – paliepė ji sau.
Ji buvo čia ne tam, kad jaukiai įsikurtų, mėgautųsi darbo teikiamomis privilegijomis. Ir ne tam, kad it kokia žvaigždžių ištroškusi paauglė garbintų Adamą Djuką.
Bet kodėl gi jis negali atrodyti kaip trolis?
– Triša, tiesiog viską pamiršk, – tarė ji vartydama akis. – Kibk į darbą.
Praslinkus keturiasdešimčiai minučių, kai Adamo laiškai ir dokumentai buvo suredaguoti, o išlaidų analizė atlikta, Triša ėmėsi stalčių. Nė nenumanė, ko iš tiesų ieško, tik žinojo, kad kuo greičiau ras ką nors nešvaraus, tuo greičiau galės atsisveikinti su apsimestiniu darbu ir leistis į kelią. Gal net šiandien ras tai, ko ieško. Tai išlaisvintų ją nuo vidinės sumaišties, kuri neabejotinai apimtų dirbant šalia paties žaviausio šios planetos vyro.
– Jis netgi kvepia skaniai, – sumurmėjo ji prisiminusi nuo jo sklidusį subtilų mišką ir rudens lietų primenantį kvapą. – Juk ką tik paliepei sau apie tai negalvoti, prisimeni?
Ryžtingai atidariusi pirmąjį stalčių ėmė peržiūrinėti jame sudėtus aplankus. Praėjus valandai, kai jau buvo įsiminusi kone visų – nuo A iki M – klientų vardus, prisikasė iki Mensfildo aplanko. Adamas dar nebuvo grįžęs iš susirinkimo, tad išnagrinėjusi aplanką padėjo jį ant viršininko stalo.
Atlikusi jai pavestas užduotis pasitikrino elektroninį paštą ir išsispausdino susidarytą prioritetų sąrašą. Pasižadėjo kasdien ateiti į darbą laiku, kaip įmanydama stengtis gerai atlikti jai paskirtas užduotis ir prisidėti prie darbui palankios atmosferos kūrimo. Ji taps nepakeičiama Adamo komandos nare.
Ir tada jį sužlugdys.
Antras skyrius
– Sakau tau, ta moteris peržengė visas ribas. – Brendonas Djukas vaikštinėjo pirmyn atgal priešais platų jachtų klubo erkerį, visai nekreipdamas dėmesio į už stiklo atsiveriančią pasakišką dangaus mėlynėje švytinčią burlaivių panoramą. – Ji tiesiog apsėsta.
– Kodėl gi tu toks nustebęs? – Adamas išsišiepė ir paskubomis gurkštelėjo stiprios kavos. – Ir kodėl tu toks susijaudinęs? Juk nebe pirmą kartą motina stengiasi mus įkalbėti vesti. Ji nori anūkų, o mes tam priešinamės.
– Tiesa, – tarė jo brolis Kameronas, patogiai įsitaisęs kapitono kėdėje. Dėvėdamas tūkstančio dolerių vertės kostiumą ir šilkinį vardinį kaklaraištį jis atrodė visiškai atsipalaidavęs. Tačiau Adamas žinojo, kad Kameronas niekada neatsipalaiduoja. Jis, buvęs jūrų pėstininkas, – kone pats nuožmiausias Adamo pažįstamas žmogus. Nebent išskyrus jį patį.
– Prisimenate, kai ji privertė mus žiūrėti jos vestuvių vaizdo įrašus? – paklausė Kameronas purtydamas galvą. – Jos manymu, tai turėjo mus suminkštinti.
– Tai buvo siaubinga, – pritarė Brendonas. – Tačiau vestuvių tortas atrodė šauniai. – Įtempęs plačius pečius jis apžvelgė sausakimšą valgomąjį, atsisėdo prie stalo ir ėmė tyrinėti jachtų klubo pusryčių valgiaraštį. – Tai mes valgysime ar ne?
– Kvėpuosime ar ne? – kvatodamasis tarė Adamas.
– Tu visada ką nors kemši, – prikišo Kameronas Brendonui imdamas valgiaraštį.
Nekreipdamas dėmesio į vyresnius brolius Brendonas pasišaukė padavėją.
– Norėčiau blynų, kiaušinių ir kumpio. Ir skrudintos duonos. Dvigubą skrudintos duonos porciją.
– O aš omleto, – tarė Kameronas ir padėjo valgiaraštį ant stalo.
– Žinoma, pone Djukai, – tai tarusi padavėja Dženė pasisuko į Adamą. – Ko pageidausite jūs, pone Djukai?
– Man užteks kavos, – paprašė Adamas.
Jam reikėjo atsigauti nuo šoko, kurį patyrė kiek anksčiau susitikęs naują laikiną padėjėją. Jei tada nebūtų buvęs toks mieguistas, ji nebūtų užklupusi jo iš pasalų.
Įpylusi Adamui puodelį kavos Dženė pasišalino.
Brendonas niūriai tarė:
– Klausykite, vaikinai, dėl mamos. Šį kartą viskas kitaip. Ji nusiteikusi rimtai. Reikėjo išgirsti, kaip ji kalbėjosi telefonu su savo drauguže Beatriče. Į pagalbą ji pasitelkė visą eskadrilę draugių. Ir kiekvienam iš mūsų jos jau sudarė po galimų kandidačių sąrašą.
– Tikrai? – geidulingai prabilo Kameronas. – Visuomet dairausi naujų veidų. Primink, kad padėkočiau jai, kai šį savaitgalį susitiksime.
Adamas kilstelėjo antakį.
– Jei iš tiesų nori susitikinėti su mamos parinktomis merginomis, kodėl gi tau neatnaujinus ryšių su Siuze Volton?
Vos prisiminęs vidurinę mokyklą Kameronas nusipurtė.
– Ar būtinai reikėjo sugadinti man apetitą?
– Toks mano darbas. – Adamas pasisuko į Brendoną. – Ar kada nors jai minėjai, kad ji tave domina?
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек,
