jųdviejų žvilgsniai susidūrė, ir Ričardas nustėro, kad ji atrodė abejinga. Tėja neatpažino jo.
Bet ar jis būtų atpažinęs ją? Švelnios gelsvai rusvos garbanos, paslėptos po skrybėlaite, be abejo, nedingo. Akys turbūt pilkos kaip ir suknelė, bet jis prisiminė jas mėlynas. Prisiminė gyvą, išraiškingą veidą, o ne bejausmę kaukę užmerktomis akimis. Be to, dabar Tėja buvo lieknesnė.
Būtų praėjęs pro ją gatvėje, netaręs nė žodžio ir nesupratęs, kas ji tokia. Bet dabar, atidžiau įsižiūrėjęs, pažino – panašumas kaip vaškinės lėlės ir draugo.
Skausmas tik sustiprėjo. Ar sielvartas taip ją paveikė?
Tėja trūksmingai kvėptelėjo suvokusi, kad pas ledi Arnsvort svečiuojasi dar ir kitas džentelmenas.
Džentelmenas pakilo ir draugiškai nusišypsojo. Ji truputėlį kilstelėjo smakrą. Jis tikrai atrodė pažįstamas… aukštas, lieknas, tamsiai rudų plaukų, smulkios raukšlės veide… ne, negali būti…
– Neabejoju, kad abu prisimenate mano sūnėną poną Ričardą Bleikharstą.
Taip ir yra. Ričardas Bleikharstas. Ledi Arnsvort sūnėnas ir dar vienas krikštavaikis. Raišas Ričardas. Būdamas berniukas jis mėnesių mėnesius gydėsi Arnsvort rezidencijoje. Jodamas jis patyrė nelaimingą atsitikimą ir buvo neaišku, ar įstengs vaikščioti be ramentų.
– Bleikharstai. Nesitikėjau tave čia išvysti. – Pirmasis šaltu, kandžiu tonu prabilo Deividas.
Ričardas prisimerkė išgirdęs nedraugišką pasveikinimą.
– Aš – taip pat, Vinslou. Kaip laikaisi?
Deivido akys žibėjo, jis žengtelėjo į priekį ir paspaudė ištiestą ranką.
– Tavo paslaugoms, Bleikharstai. – Balse nebuvo justi nė lašo nuoširdumo.
Tėja jautė, kaip kaista skruostai. Dėl Dievo meilės! Nejau Deividas mano, kad Ričardas stovi turtų medžiotojų gretoje? Arba kelia jai bent menkiausią pavojų?
Ričardas atsigręžė į ją stengdamasis atrodyti abejingas.
Sunkiai rydama seiles Tėja linktelėjo.
– Aš… taip. Prisimenu poną Bleikharstą. Kaip gyvuojate, pone?
Tamsūs antakiai išsirietė. Jo akys. Tėja buvo užmiršusi, kokios jos išraiškingos. Neprisiminė, kad būtų buvęs toks aukštas. Ar veido bruožai tokie… tokie griežti.
Ričardas nulenkė galvą.
– Labai gerai, dėkoju, panele Vinslou. Džiaugiuosi vėl jus matydamas.
Panika sukaustė Tėjos kūną, kai jis prisiartinęs ištiesė ranką. Ketino pasisveikinti. Jis palies ją. O ji koridoriuje nusimovė pirštinaites…
Ričardas. Čia juk Ričardas… pažinojai jį dar visai berniuką… Tėja prisivertė nurimti. Bet Ričardas Bleikharstas – nebe berniukas. Aukštas, plačiapetis, nors eidamas dar šlubčiojo. Ričardas – vyras…
Tėja tyčia kilstelėjo smakrą. Ji pažinojo Ričardą, jis buvo jos draugas, juk nieko blogo, jei… Ji ryžosi nugalėti jaudulį, ištiesė ranką, ir tučtuojau ją įkalino švelnūs gniaužtai. Kvėpavimas pasidarė trūksmingas, kai į kiekvieną kūno ląstelę įsismelkė šiluma.
Jųdviejų žvilgsniai susitiko – Ričardas žiūrėjo įdėmiai, atrodė truputį apstulbęs. Tėja pernelyg gerai jautė ilgų jo pirštų jėgą. Jie truputėlį spustelėjo, tarsi būtų pažymėję savo ribas, o po akimirksnio paleido.
Netikėtai stojusi tyla, rodės, net gaudė nuo jaudulio, kai Tėja mėgino suvokti, kas nutiko.
Pirmoji sujudo ledi Arnsvort.
– Brangi Dorotėja, sėskis, – pasiūlė ji. – Kaip miela, kad Ričardas atėjo jūsų pasveikinti. Turbūt prabėgo keletas metų po paskutinio susitikimo.
– Aštuoneri… maždaug, – sėsdamasi Tėja delsė atsakyti.
Jis dalyvavo jos debiutančių pokylyje. Prieš aštuonerius metus, bet tada jo prisilietimas nedegino.
– Aišku, – tarė ledi Arnsvort ir pasisuko į sūnėną. – Ričardai, retkarčiais turbūt sutinki poną Vinslou?
– Pastaraisiais metais ne itin dažnai, – atsakė Ričardas sėsdamasis į savo vietą.
Tėja stengėsi klausytis, kartais linktelėdavo, kai ledi Arnsvort bendrais bruožais nusakė sezono planus, o jų tikrai netrūko.
Ričardui turėtų būti… trisdešimt dveji. Maždaug aštuoneriais metais vyresnis už ją. Ne aukštesnis. Taip tik atrodė dėl neaiškios priežasties. Ji pažvairavo į jį stengdamasi suvokti, kas dabar kitaip.
Ledi Arnsvort toliau dėstė apie savo kampaniją. Almako klubas, be abejo. Kelialapius gaus be jokio vargo…
Galbūt jis tik platesnių pečių. Taip. Kaip tik taip. Seniai ne tas gležnas vaikinukas, kurį prisiminė. Spėliojo, ar dar mėgsta žaisti šachmatais… Ričardas buvo sunkiai įveikiamas priešininkas, Tėja net neabejojo, kad tapo nenugalimas. Ramus jo žvilgsnis bylojo apie uždarumą. Tyli kiaulė…
Bet kodėl jos kūnas, atrodo, tvykstelėjo ir prabudo, kai Ričardas paėmė už rankos…
Ledi Arnsvort mažumėlę didžiuodamasi išvardijo kvietimus, kuriuos greičiausiai gausianti. Kai tik žmonės sužinos, kad brangioji Dorotėja apsistojusi Arnsvort rezidencijoje, kvietimai pasipils lyg iš gausybės rago. Beje, lordas Danheivenas jau paliko savo kortelę.
Ričardas ėmė leisti keistus garsus, tarsi būtų springęs. Dirstelėjus į jį Tėjai susidarė įspūdis, kad ponui Ričardui Bleikharstui kažkas baisiai nepatinka. Jo žandikaulis kone suakmenėjo.
Deivido – taip pat. Tėjos tai nestebino, ypač kai eidama per aikštę išgirdo pasakojimą apie lordą Danheiveną.
Ledi Arnsvort nėrė gilyn vardydama įtakingas pobūvių šeimininkes, kurios atsidurs devintame danguje galėdamos priimti garbingąją panelę Vinslou.
Garbingąją ir turtingąją panelę Vinslou. Ledi Arnsvort nesivargino to paminėti.
Ponas Bleikharstas pažiūrėjo per taurės kraštelį, ir jųdviejų akys susitiko. Jo žvilgsnis buvo neperprantamas. Tėja prisivertė nenusisukti, išlikti bejausmė… Ričardas… užaugo. Štai ir viskas. Netikėtumas, tik tiek. Nieko daugiau.
– Tikiu, kad būsime visur pakviestos, – užbaigė ledi Arnsvort. – Visi trokš susipažinti su Dorotėja, iš tiesų.
– O, be abejonės, – pritarė ponas Bleikharstas. – Nejau galėtų būti kitaip?
Tėja prisimerkė, dėl lengvos ironijos tvykstelėjo pyktis, bet greitai jį numaldė. Valdykis. Neišsiduok.
Ledi Arnsvort pervėrė Ričardą
