keturių savaičių
– Sintija?
Balsas pro rūką bandė grąžinti ją iš miego, kurio taip reikalavo kūnas, globos. Norėjo liepti tam balsui trauktis, pasakyti, kad jai geriau miegoti ir užmiršti skausmą, bet jis primygtinai žadino.
– Sintija, atėjo Vilis.
Protas tarytum bandė dėl kažko įspėti: kas kartą išgirdusi savo vardą imdavo būgštauti ir suraukdavo kaktą. Tas jausmas panašus į drugelį, akimirksniui nutūpusį ant peties, bet iš karto nuplazdenusį, vos tik ištiesei į jį ranką.
– Geriau užsuksiu vėliau. Jai reikia poilsio. – Žemas sodrus vyriškas balsas grąžino ją dar arčiau realybės, o kūnas nevalingai į jį reagavo. Nuo pat pirmo karto, kai išgirdo, šis balsas turėjo tokią galią.
– Ne, Sintija tik snūduriuoja. Gydytojai nori, kad ji bustų, judėtų ir kalbėtų.
– Kam to reikia? Ji neatpažįsta nė vieno iš mūsų.
– Sako, kad jos atmintis bet kada gali grįžti. – Į abejingą vyro pastabą moteris atsakė šiek tiek suirzusi. – Labiausiai jai padėsime kalbindami. Žinau, tai nelengva, bet visi privalome stengtis. Sintija, mieloji, maldauju, nubusk.
Sąmonei grįžus, Sintija pramerkė akis. Kurį laiką bandė sutelkti žvilgsnį. Pirmiausia pamatė ligoninės lempas ant lubų, tada išryškėjo virš jos palinkusios pagyvenusios moters veidas. Kas ji tokia? Miglos aptemdytos smegenys ieškojo atsakymo. Pagaliau suvokė: tai jos motina, Polina Dempsi. Sintija nusivylė, kad neatpažino net jai gyvybę davusios moters.
Polina atrodė gražiai. Tamsūs plaukai dailiai sušukuoti. Tikriausiai neseniai lankėsi kirpykloje – žilų sruogelių nematyti, plaukai tarytum ką tik pakirpti. Ant kaklo ji ryšėjo šilkinį gėlėtą šalikėlį, priderintą prie mėlyno kelnių kostiumėlio ir žalių akių. Sintija pamėgino ištiesti ranką, kad pataisytų šalikėlį, bet trukdė sugipsuota ranka. Jei tik šiek tiek pasuktų šalikėlį, Polina būtų dar patrauklesnė ir šiuolaikiškesnė, nors Sintija ir pati nesuprato, kodėl taip pamanė. Amnezija – keistas dalykas.
– Mieloji, atėjo Vilis.
Sintijos susirūpinimas dingo, kai tik Polina paspaudė mygtuką, kad kilstelėtų lovos galvūgalį. Šį kartą gerai apgalvotais judesiais ji pasiglostė plaukus ir užsikišo sruogą už ausies, tada patogiau pasidėjo sunkią įtvarstytą ranką.
Sėdomis galėjo matyti Vilį, įsitaisiusį prie lovos galo. Jai sakė, kad tai jos sužadėtinis. Sintija žiūrėjo į gražų, dailiai apsirengusį vyrą šalia savęs ir negalėjo tuo patikėti. Šviesiai rudi jo plaukai kirpti trumpai, o ant viršugalvio palikti gana ilgi, kad būtų galima perbraukti ranka. Veidas aristokratiškų kampuotų bruožų, išskyrus putlias lūpas, į kurias susiprato spoksanti jam kalbant. Akys mėlynos, tik Sintija nesuvokė, kokio atspalvio, nes ilgokai vengė pasižiūrėti tiesiai į jas. Jautėsi nesmagiai, tik nežinojo kodėl. Gal dėl to, kad jose trūko jausmingumo. O gal dėl tiriamo jo žvilgsnio.
Sintija visiškai nieko nežino, ji netgi nežino, ko nežino, bet per pastarąsias keletą savaičių suprato, kad, regis, visai nepatinka savo sužadėtiniui. Tas vis laikėsi atokiau ir stebėjo suraukęs kaktą. O kai neatrodė abejojantis ar sutrikęs dėl to, ką sako ar daro Sintija, buvo tarytum abejingas ir jai, ir jos būklei. Vien apie tai pagalvojus norėjosi verkti, bet ji nedrįso. Vos tik susijaudindavo, subėgdavo slaugės ir duodavo vaistų, kurie užslopindavo viską, net jausmus.
Sutelkė žvilgsnį į Vilio aprangą. Sintijai labai patiko stebėti, kaip skirtingai žmonės rengiasi ir kaip derina drabužius. Jis atrodė įprastai. Tądien dėvėjo tamsiai pilką kostiumą, žydrus marškinius ir kaklaraištį su rombais. Vilis leidžia laikraštį, todėl gali ją lankyti tik per pietų pertraukas arba iš karto po darbo, jei tik neturi susitikimų. O jų šis vyras turėdavo labai daug.
Galbūt dėl darbo, o gal dėl to, kad nenorėjo jos lankyti, darbas tapo labai patogiu pasiaiškinimu.
– Labas, Vili, – šiaip ne taip pratarė Sintija, nors balsas ir neskambėjo taip, kaip norėjosi. Jos veidas daug operuotas – gydytojai puikiai padirbėjo, bet dar praeis nemažai laiko, kol viskas susitvarkys. Per avariją neteko priekinių dantų. Su naujais jautėsi tarytum su svetimkūniais. Ir netgi kai ištraukė siūlus ir tinimas nuslūgo, didžiuliai balti dirbtiniai dantys labai trukdė kalbėti. Balsas skambėjo taip, lyg rydama karštas žarijas būtų išsideginusi gerklę.
– Paliksiu jus vienus, – susizgribo Polina. – Gal kavos atnešti iš kavinės, Vili?
– Ne, dėkui.
Motina dingo tarpduryje ir juodu liko vieni didžiulėje privačioje ligoninės palatoje, skirtoje tik svarbiems asmenims. O Sintija tokia ir buvo, nes jos šeima prieš keletą metų ligoninei paaukojo daug pinigų. Bent taip jai sakė.
– Kaip šiandien jautiesi, Sintija?
Sintija nežinojo, ką atsakyti, tad akimirką svarstė. Veidą vis dar skaudeno, ranką maudė, bet šiaip savijauta visai nebloga. Bent neskaudėjo kaip pirmą kartą nubudus. Jei būtų pasakę, kad ją laikė uždarytą didžiulėje džiovyklėje ir suko tris dienas iš eilės, būtų patikėjusi. Diegė visą nuo plaukų šaknų iki kojų pirštų galiukų. Ji beveik negalėjo kalbėti ir nieko nematė, nes veidas baisiai ištino. Per pastarąsias kelias savaites Sintija nuėjo ilgą kelią.
– Šiandien visai neblogai, ačiū. O tu?
Vilis šiek tiek suraukė kaktą, bet tuoj pat nutaisė kitą išraišką.
– Gerai. Kaip visada daug darbo.
– Tu pavargęs. – Ji sakė tiesą. Ir nors nežinojo, kaip šis vyras įprastai atrodo, pastebėjo, kad tamsūs ratilai ir raukšlelės aplink akis kas kartą jį pamačius gilėjo. – Ar išsimiegi?
Vilis akimirką patylėjo, tada gūžtelėjo pečiais.
– Turbūt ne. Šis mėnuo labai sudėtingas.
– Tau reikia štai šito. – Sintija timptelėjo vamzdelį, jungiantį ją su lašeline. – Miegosi kaip kūdikis šešiolika valandų, nesvarbu, nori ar ne.
Vilis nusišypsojo, ir jai tai patiko. Kažin, ar Sintija matė jį besišypsantį nuo tada, kai atgavo sąmonę, bet pašmaikštavusi jau norėjo išgirsti jį juokiantis. Įdomu, ar jo juokas sodrus ir garsus? Į ją žvelgiantis kostiumuotas vyras skleidė pasitikėjimą savimi ir seksualumą, kurio negalėjo užslopinti net sterili ligoninės aplinka. Be abejo, jo juokas toks pat seksualus.
– Išties. – Vilis nuleido akis, lyg jaustųsi šiek tiek nesmagiai.
Sintija niekada nežinojo, ką sakyti savo sužadėtiniui. Nors nuolat lankė draugai ir šeimos nariai, ir ji galėtų prisiekti, kad nė vieno jų anksčiau nepažinojo, su niekuo nesijautė taip keistai kaip su Viliu. Sintija vylėsi, kad reikalai pasitaisys, bet niekas nesikeitė. Kuo maloniau elgėsi su Viliu, tuo labiau jai regėjosi, kad jis priešinasi, tarytum nesitikėtų iš jos mandagumo.
– Kai ką atnešiau.
Sintija atsisėdo – netikėti žodžiai nustebino.
– Tikrai?
