krūtyse ji pajuto dilgsėjimą. Todas ramiai šoko toliau ir net nebandė bučinio pakartoti.
Jis tikriausiai nenori viešoje vietoje padaryti man gėdos. Turėčiau būti dėkinga. Aišku, būsiu… kada nors.
Todas staiga nustojo šokti, atsikrenkštė ir tarė:
– Mums reikia grįžti prie staliuko ir užsisakyti vakarienę. Turėtume būti rimtesni.
Julija nenoromis atšlijo. O kas būtų, jeigu jie pamirštų maistą ir visą vakarą šoktų, bučiuotųsi ir glaustų vienas kitą? Ji susivaldė ir nutylėjo – nujautė Todo reakciją.
Per daug noriu, ir per greitai, – šmėstelėjo mintis. Geriau jau pirmas po tiek metų pasimatymas būna santūresnis. Bet šis vyras traukė ją kaip magnetas.
Eidamas prie staliuko vaikinas nepaleido jos rankos.
– Tu dar man nepapasakojai, kodėl čia atėjai, – susidomėjo Todas, kai jie susėdo. – Mane atsiuntė teta Rūta, o tu?..
Ką? Jis nežino? Še tau kad nori! Turėtų būti labai linksma.
– Mano mama jau seniai nebendrauja su senele. Jos tapo svetimos viena kitai. Rūta prieš keletą mėnesių netikėtai sugrįžo į mūsų gyvenimą. Aš ir mano seserys jos nepažinojome, nes mama niekada nepasakojo apie praeitį. Praėjusią savaitę per vakarienę senelė užsiminė apie gražuolį sūnėną ir panoro, kad viena iš mūsų susitiktų su juo.
– Darosi įdomu.
– Ne tas žodis. Ji mums pasiūlė… Et, nesvarbu.
– Na, na. Tęsk.
– Tu įsižeisi.
– Kaip nors ištversiu, – paerzino Todas. – Ir ką gi ji jums pasiūlė?
– Pinigų.
Todas įsistebeilijo į ją.
– Rūta tau moka už pasimatymą su manimi?
– Oi, ne, pasimatymas nemokamas. Bet jeigu už tavęs ištekėčiau, ji man paklotų milijoną. Beje, kiekvienai iš mūsų – taip pat ir mamai. Šaunu, ar ne?
Todo smakre sutrūkčiojo raumenukas, bet jis susitvardė. Julija galėjo tik įsivaizduoti, apie ką galvoja priešais ją sėdintis vyras.
– Mes apstulbome. Manėme, esi tikras asilas, kad norėdama tave apvesdinti senelė pasirengusi išmesti tokią krūvą pinigų.
– Asilas? Aš?
– Žinoma.
Julija tikrai smaginosi – ji patenkinta stebėjo vaikino veidą.
– Galų gale mes nusprendėme, kad viena iš mūsų turi nueiti į pasimatymą ir išsiaiškinti, kas gi tau yra, – tęsė savo pasakojimą Julija. – Metėme burtus.
Todas net nusipurtė.
– Burtus… – jis kostelėjo. – Taigi tu laimėjai.
Julija nusišypsojo ir prisimerkė.
– O ne, Todai. Aš pralaimėjau.
2
Priėjo padavėjas ir jaunuoliai užsisakė vakarienę. Todas nenuleido nuo Julijos akių.
– Tu pralaimėjai, – vargais negalais išstūmė jis, – beviltiškai prakišai.
– Aha, – linksmai sučiauškėjo Julija. – Juk žinai, kaip būna. Pralaimėjusysis yra priverstas įvykdyti kokią nors beprotišką užduotį. Man kliuvo pasimatymas. Žiauru.
– Pralaimėjai…
Atrodė, Todas nesuvokia, kaip gali moteris nenualpti iš laimės sužinojusi, kad eis su juo pavakarieniauti. Ach, tie pasipūtę patinai…
– Jei tau nuo to bus geriau, pasakysiu – šis pralaimėjimas man visai patinka, – užjaučiančiu balseliu pragydo Julija ir siurbtelėjo iš taurės.
– Koks jaudinantis prisipažinimas!
– Tavim dėta taip nesielvartaučiau. Pabandyk į visa tai pažvelgti mūsų akimis: mylima teta, pažinojusi tave visą gyvenimą, moka pinigus moteriai, kad tik ši sutiktų už tavęs ištekėti. Manėme, kad mažų mažiausiai esi kuprotas, be to, sergi kokia nežinoma liga, nusėjusia tave gumbais ir išsukiojusia sąnarius. Tikras drambliažmogis. Todas vos neužspringo gėrimu.
– Dramblia… kas?
– Nusiramink, mes juk tik svarstėme. Kaip matai, aš išdrįsau ateiti.
– Puiku, ji prakišo… Manęs geraširdiškai pasigailėta… – pritrenktas Todas kalbėjosi pats su savimi.
– Negaliu patikėti, kad Rūta tau pasiūlė milijoną dolerių, – vėl prisiminė vargšelis sūnėnas.
Julijai tai irgi pasirodė keista. Bet… Ech, juk visi turime bent po vieną ekscentrišką giminaitį.
– Už pasimatymą nesiūlė. Prisimeni? Jį gali imti nemokamai. Gerai, sugalvojau tau išeitį – paprasčiausiai imk ir nesipiršk man.
Todas šyptelėjo.
– Lengva tau kalbėti, o man ką siūlai? Vienam valgyti desertą?
Juokdamasi Julija staiga suprato, kaip anksčiau klydo dėl šio vakaro. Buvo įsitikinusi, kad bet kuris, nešiojantis prie pavardės skaičių, turėtų būti mažų mažiausiai kuoktelėjęs. Tik ne Todas. Šiam žmogui ji pajuto silpnybę.
– Už pastangas turėtum pareikalauti bent mažos dalies žadėtojo kyšio, – ryžtingai nusprendė Todas. – Tarkime, kokių penkiasdešimt tūkstančių. Ką ten, mažiausiai – penkiasdešimt penkių.
– Ech, kvailė – nepagalvojau! Ką gi, teks paprašyti iš senelės čekio.
Vaikinas staiga surimtėjo ir įdėmiai pažvelgė į Juliją.
– Tu net nežinai, koks aš laimingas, kad pralaimėjai.
– Malonu girdėti. Nėra čia nieko nuostabaus – mano sesutės puikiai žino, kaip man sekasi traukti burtus. Jos net neabejojo, kad į susitikimą važiuosiu aš, – nerūpestingai mostelėjo ranka mergina.
– Koks įdomus būdas žaisti su savo likimu, – tarė Todas.
Julija nustebusi pakėlė antakius.
– Likimu? Nejaugi galvoji, kad tu – mano likimas?
Mergina tikėjosi, kad vyrukas pasijus nepatogiai, bet jis tik gūžtelėjo pečiais.
– Kas galėjo pagalvoti, kad bus taip nuostabu? Manau, mudviejų pažintis – likimo dovana.
– Maldauju,
