nusišypsojo. Mergina ne.
– Aš Kalebas, – tarė. – Neišgirdau tavo vardo.
Mėlynos akys suledėjo.
– Aš jo nesakiau.
Tai tiek. Gal ji nusiteikusi žaisti. Jis tikrai ne.
– Tokiu atveju, – tarė jis balsu, skirtu gąsdinti padavėjoms, – kodėl su manimi kalbiesi?
– Man moka, kad su tavimi kalbėčiau, – tarė tokiu pat šaltu balsu, kaip jos akys.
– Na, tai tikrai stačiokiška, bet pažadu tau, panele, aš visai ne…
– Man moka, kad paklausčiau, ką gersi. Ir atnešti tai. – Šįsyk jos žvilgsnis buvo pilnas pasitenkinimo. – Aš padavėja, pone. Patikėk, jei nebūčiau, į tave antrą kartą nė neatsisukčiau.
Kalebas sumirksėjo.
Kelios moterys buvo jį atstūmusios. Viena mergaitė penktoje klasėje, Kerė ar Korė, kažkas tokio, kuri paliko jį, kai jis iš kažko paikai pasityčiojo. Ir meilužė – buvusi meilužė – kuri pasakė jam labai tiksliai, ką padaryti su tais safyrų auskarais – atsisveikinimo dovana – kuriuos jai atsiuntė, kai ji jam pareiškė, jog laikas planuoti vestuves.
Niekas labiau nepastatė jo į vietą nei šitai.
Tikriausiai turėtų pykti.
Nepyko.
Tiesą sakant, žavėjosi blondinės drąsa. Nuvalkiotas žodis drąsa puikiai čia tiko.
Tas veidas, kūnas, suknelė… šįvakar tikriausiai ją kalbino daugybę kartų, kol ji pagaliau pamanė gana!
Jis nebuvo toks kvailas, kad manytų, jog viso to ji būtų išvengusi, jei vilkėtų ką kita.
Kalebas ištvėrė teisės studijas, užuot ėmęs pinigus iš tėvo, ar tuos, kuriuos paveldėjo iš motinos.
Jis pristatinėjo picas, šluostė stalus restoranuose, dirbo bare studentų miestelyje.
Baro darbuotojai turi paklusti aprangos kodui.
Vyrams: balti marškiniai, juoda varlytė, juodos kelnės, juodi batai.
Moterims: juodas kaspinėlis apie kaklą, vienu dydžiu per maži balti marškinėliai gilia iškirpte, trumputis juodas sijonėlis, vos dengiantis užpakalį, ir juodi aukštakulniai.
Arba meta iš darbo.
Lyčių diskriminacija dvidešimt pirmojo amžiaus Amerikoje klestėjo. Kaip advokatas, kaip vyras Kalebas puikiai tai žinojo.
Visgi jis manėsi nusipelnęs daugiau mandagumo, nei kad su juo būtų elgiamasi kaip su kokiu plėšrūnu.
Taip ir pasakė blondinei.
Ši kilstelėjo smakrą.
– Ar tai reiškia, kad dar vieno gėrimo nenorite? – šaltai paklausė ji.
– Būtent tai ir reiškia, – atsakė jis. Paskui atsuko jai nugarą, gurkštelėjo šiek tiek likusio skočo ir įsitaisė stebėti scenos dar penkiolika ar dvidešimt minučių.
Viskas buvo daugmaž taip pat, kaip jam atvykus. Tepasikeitė viena – šokiai greitėjo. Gal kaito būtų tinkamesnis žodis.
Daug besitrinančių kūnų. Judesių, kuriuos smagu atlikti ne tik vertikaliai, bet ir horizontaliai.
Minia buvo labai įsijautusi.
Padavėjai irgi.
Anksčiau nebuvo jų pastebėjęs. Dabar akys pačios be pastangų juos atrado. Dailūs vaikinai siauromis juodomis kelnėmis, besijuokiantys su klientais, flirtuojančios merginos.
Dailios merginos, apsirengusios kaip toji blondinė – aptemptos trumpos blizgančios suknelės gilia iškirpte, nuogos ilgos kojos, dar prailgintos aukštakulnių batelių.
Nė viena tų merginų nebuvo tokia daili kaip ana blondinė.
O gal nė viena jų tiesiog taip nesielgė.
Ją buvo lengva pastebėti net minioje. Plaukai sukelti aukštai į garbanų krūvą. Be to, stovėjo išsitiesusi. Išdidi. Jos povyza buvo kone griežta.
Nesvarbu, ką vilkėjo ta aš pernelyg seksuali šiai suknelei mergina.
Jos kūno kalba buvo garsiausia ir ji rėkė laikykis atokiau.
Kalebas pasijuto negalįs atitraukti nuo jos akių.
Jis matė, kas nutiko, kai ji priėjo prie vieno iš mažų šokių aikštelę supančių staliukų ir vienas iš linksmuolių nusijuokė, kažką pasakė ir uždėjo ranką jai ant klubo.
Ji atsitraukė, lyg ranka būtų skorpionas.
Matė ir kas nutiko, kai ji brovėsi pro žmones šokių aikštelėje su mažu sidabriniu padėklu, pilnu gėrimų, ir kitas linksmuolis suėmė jos užpakalį.
Kažkaip jai pavyko žengti reikiama kryptimi ir įspausti aštrų savo kulniuką jam į pėdą.
Neišpylus nė lašo.
Kalebas šypsojosi.
Ta panelė gali savimi pasirūpinti.
Na, bent galėjo, kol tas pats linksmuolis nenusekė paskui ją, neįspraudė į mažą tuščią kampą ir kažko jai nepasakė.
Ji papurtė galvą.
Vyrukas pasakė kažką dar. Ir palietė ją. Trumpai grybštelėjo krūtis.
Kalebo šypsena išnyko. Jis atsistojo tiesiau, pamėgino įžiūrėti, kas ten vyksta, bet pro šalį vaikščiojo žmonės užstodami vaizdą…
Gerai.
Blondinė išsilaisvino. Judėjo kaip galėdama greičiau, pasuko, greičiausiai, tarnybinių durų link.
Vyrukas nuėjo iš paskos.
Prie durų jis priėjo tą pačią akimirką kaip ir ji. Sučiupo ją už pečių. Truktelėjo prie savęs. Ėmė trintis į ją kūnu.
Ji priešinosi.
Bergždžiai.
Vyras buvo pernelyg stambus, pernelyg ryžtingai nusiteikęs, gal apsvaigęs ar girtas. Dabar vieną ranką buvo uždėjęs jai ant krūties, o kitą, po velnių, kitą tarp šlaunų.
Kalebo kraują užkaitino pyktis.
Nejau niekas nemato, kas vyksta? Nejau jis vienintelis supranta, kad tai nėra kvailį vaidinantis vyras, kad tai – po perkūnais – tai beveik žaginimas?
Jis atsistūmė nuo turėklų, paliko gėrimą ant pirmo pasitaikiusio stalelio, prasibrovė pro minią ir nusileido
