plona medžiaga gludo prie tobulo moters kūno.
Kaip romantiška.
Pats tas Rudolfo verslui, ypač jei reklamos veidu taps Čerė.
Gal tai neatneš nelaimės, bet mintyse ji jau sukosi pergalės šokio žingsneliais.
– Kažin kodėl Čerės patikėtinis neragina sudaryti sandorio. – Heilė mąstė, ką dar jie slepia. – Sudariusi sutartį su Rudolfo universalinių parduotuvių tinklu ji bematant taptų žinoma ne tik šalyje, bet ir užsienyje, argi ne taip?
– Tikrai, – sutiko Džaredas, jo kaktą išvagojo raukšlės, ir jis virto nusiminusiu imbieriniu žmogeliuku. – Nė nenutuokiam, kur čia šuo pakastas. Kad ir plikas, Rudis rausis plaukus.
– Gal patikėtiniai priklauso korporacijai. Su kiekvienu klientu jie dirba visi kartu. Sprendžia bendru susitarimu. Nė nežinome, kuris patikėtinis atėjo į pobūvį. Niekas nenumano, tai vyras ar moteris, – virkavo Trentas ir dėl to, kad nebeturėjo apie ką liežuvauti, niurzgėjo kaip elnias, kuriam sumažino pašarų racioną. – Kaip sakiau, tam, kuris ją įkalbės, smarkiai pasiseks.
Jo dėmesį patraukė modelis su lenktos ledinukų lazdelės tinkliniu kostiumu, nusagstytu klaustuko formos blizgučiais. Trentas pasitaisė peteliškę, išsiblaškęs šyptelėjo Džaredui ir Heilei ir pakreipė galvą.
– Na, šnektelėsiu su modeliais ir sužinosiu, gal kam nors atstovauja tiek patys patikėtiniai kaip Čerei.
Šelmiškai nusišypsojęs jis nuėjo.
– Kaip manai? Gal ir man pabandyti? – Trentui nutolus paklausė Heilė. Ji apžvelgė salę – gal tam neišsiskiriančiam iš minios patikėtiniui – dėl juoko – ant kaklo kabo koks neoninis ženklas? Jei rastų tą patikėtinį, pristatytų savo drabužius. Jei jis susidomėtų, Heilė užmegztų naudingus ryšius. Ir sandoris įvyktų.
Jauduliui veržiantis per kraštus, Heilė dar kartą atidžiai apžvelgė salę. Akys nukrypo į Trentą, šis, matyt, liovėsi viliojęs moterį tinkliniu kostiumu ir dabar kalbėjosi su seksualiuoju Grinču.
Pamačiusi tą Grinčgalį, Heilė susijaudino dėl ko kito. Kostiumo gobtuvas buvo nutrauktas, ir ji matė plaukus, tokius juodus, kad juose atsispindėjo baltos ir mėlynos netoliese stovinčios Kalėdų eglutės švieselės, vyro garbanos susipynė su žaliais jo apykaklės gaurais.
Po prigludusia atlaso liemenėle jai dilgčiojo krūtų spenelius. Šlaunų raumenys virto minkšta mase, jas prilaikė vien permatomos raudonos šilkinės kojinės.
O, taip. Jis tikrai pilnas aistros ir geidulių.
Heilei beliko tik spoksoti, ji jaudinosi daug smarkiau nei su kuriuo savo meilužiu. Ar su jais visais kartu sudėjus.
Ji žiūrėjo vyrui į sprandą. O tai juk geriau nei domėtis gauruota nugara, tiesa?
Heilė kurį laiką negiliai kvėpavo, tada atsiduso – kaip būtų puiku nuplėšti tą bjaurų kailį ir pamatyti, kas gi po tuo kostiumu. Ar vyriškis toks patrauklus, kokį jį įsivaizduoja? Aukštas ir lieknas, stiprių šlaunų ir plokščiu pilvu? Su tokiais pečiais, kad ji galėtų įsikibti šuoliuodama ant jo lyg ant pašėlusio eržilo?
Heilė jau buvo bepagaunanti laimės paukštę. Argi nenusipelno malonumų? Kodėl nepabandžius? Nepakalbinus? Nepaklausus, ką jis mano apie geidulingą mylėjimąsi? Apie odą ar nėrinius. Rožes ar spyglius.
Dėl užplūdusios aistros ar dėl to, kad buvo sutrikusi, jai degė veidas, kaklas ir krūtinė, tad Heilė išgėrė, kiek taurėje dar buvo likę šampano, ir paėmė pilną iš pro šalį einančio padavėjo, kad burbulai atvėsintų pilve įsiplieskusias liepsnas.
– Heile, brangioji? Kur tu? Pasakoju apie visus Rudolfo parduotuvių šventinius planus, o tu nepratari nė žodžio. Kas gi tave taip išblaškė?
Nepripažindama bauginančios tiesos, kad seksualiai jaudinasi dėl vyro, kurį matė tik iš šono ir iš nugaros, apsirengusį vemti verčiančiais žaliais kailiniais, Heilė atplėšė akis ir atsiprašydama pažvelgė į Džaredą.
– Niekas. Tik svarstau, gal tas vyras, su kuriuo Trentas kalbasi, yra Čerės patikėtinis, – greitomis sumetė ji.
Pasistiebęs, kad geriau matytų, Džaredas atidžiai pažvelgė į baro pusę. Tada gūžtelėjo pečiais.
– Nenutuokiu. – Jis pažvelgė dar kartą ir pritariamai sumurmėjo. Akys tapo didžiulės kaip jo imbierinio žmogeliuko kostiumo sagos, jis ėmė ranka vėduotis veidą. – Nors būtų gerai sužinoti.
Heilė dar kartą dirstelėjo, norėdama suprasti, kas patraukė jo dėmesį.
Ir vos neparkrito, nes jai pakirto kelius.
O, jergutėliau.
Grinčas buvo nuostabus.
Patvirtindamos, kad yra sužavėtos, jos geidulių ląstelės sukilo ir ėmė šokti pergalės šokį.
Smegenys buvo bejėgės.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
