jie stebeilijosi vienas į kitą. Tajus vėl nutaisė gudrią šypsenėlę. Kažkodėl Nikolė sukando dantis.
– Ką? Pasišaipysi, kad esu per jauna būti gydytoja? Nuolat girdžiu juokelius, kokia aš maža mergaitė, bet pirmyn, skelk.
Jis iš lėto nužvelgė ją nuo galvos iki kojų, tuomet pamažu aukštyn, stabtelėdamas ties taškais, tiesiogiai sujungtais su kirkšnimis, kur dabar jautė jai visai nepatinkantį jaudulį.
– Man atrodai labai moteriška.
Oi, ji pernelyg pavargusi tokioms nesąmonėms. Nikolė prasibruko pro jį ir sustojusi prie durų ėmė tapšnoti savo kišenes, ieškodama raktų. Amžinai pamiršdavo, kur juos įsimetė.
– Bėda?
Nekreipdama į jį dėmesio, Nikolė paėmė užkandžių maišelį į kitą ranką ir laisvąja apčiupinėjo užpakalines kišenes. Nieko. Tas ir negerai su kareiviškomis kelnėmis. Patogios? Taip. Praktiškos? Ne, nes viskas dingsta milijone kišenių.
– Gydytoja Man… – pasigirdo toks kimus ir gundantis balsas, kad ji net užsimerkė.
– Prašyčiau, – burbtelėjo stengdamasi tvardytis, – eik sau.
Jei nepavalgys ir neatsiguls į lovą dabar pat, tiesiog užmigs čia.
Galima ir taip. Nekart snaudė stovėdama, kai studijavo, per ilgus rezidentūros metus…
Garsus spragtelėjimas. Nikolė nustebusi sumirkčiojo. Jos durys… atsidarė? Tajus Patrikas Ogreidis, architektas, seksualaus airiško akcento, riebių keiksmų ir neįtikinėtinos šypsenos savininkas, kilstelėjo savo kreditinę kortelę.
– Labai praverčia.
– Tu… įsilaužei?
– Paprasta kaip dukart du.
– Tu nusikaltėlis?
Jis nusijuokė žemu balsu. Velniop jį.
– Sakykim, gyvenime mačiau visko, bet tau reikia patikimesnės spynos.
– Negali tiesiog…
– Radai savo raktus?
– Ne, bet…
– Tiesiog eik vidun, mieloji, – švelniai stumtelėjo ją į priekį ir pačiu laiku sugavo maišelį su paplotėliais, nes jis būtų šleptelėjęs ant grindų, – kol nenukritai.
Nikolė žengė per slenkstį ir jau norėjo užtrenkti duris, bet, nelaimei, jis buvo ne toje durų pusėje ir jie dviese liko mažyčiame butelyje, kuris dabar atrodė dar ankštesnis nei įprastai.
– Ir aš tau ne mieloji, – atšovė nusisukusi.
– Ne, tu gydytoja Man.
Nikolė atsiduso ir vėl atsigręžė.
– Gerai, žinau, pavargusi nesu labai maloni.
– Mieliau vadinčiau tave vardu.
– Nikolė, – tėškė ir atsiėmusi savo maišelį pasuko į virtuvę, kuri buvo vos už kelių žingsnių. – Gali išlydėti save pats.
Pasirodo, jis ir gražus, ir bjauraus charakterio, tad nusekė ją vidun.
– Ką darai? – piktai paklausė Nikolė.
– Rūpinuosi, kad nenugriūtum.
– Regis, jau išsiaiškinome, kad aš suaugusi.
– Tu teisi. Em… – stabtelėjo pamatęs, kaip ji patraukė į šalį medicinos žurnalus ir atvyniojo maišelį, – gal norėtum tikrų pusryčių?
– Šitie patys tikriausi, – jai jau kaupėsi seilės, – viso gero, pone architekte.
– Žinok, nėra už ką, – atsakė, jai kaip tik pasiėmus vieną paplotėlį, atsirėmus į spintelę ir atsikandus didelį kąsnį, – džiaugiuosi galėdamas padėti.
– Aha. Ačiū, kad įsilaužei.
Maistui prisilietus prie liežuvio, ji kone sudejavo, bet susilaikė. Tik nurijo didelį gurkšnį limonado ir susikimšo likusį paplotį.
Jai vėl įkišus ranką į maišelį, architektas atsiduso.
Nikolė metė jam rūstų žvilgsnį.
– Pamiršai, kur durys?
– Tau būtų ne pro šalį valgyti sveikiau…
– Čia yra mėsos, sūrio, salotų ir grūdų. Visų maisto grupių atstovai vienoje vietoje.
– Taip, bet… – tarė stebėdamas, kaip nuo nykščio ji laižo nuvarvėjusį padažą, – kaip suprantu, ką tik baigei alinančią pamainą ligoninėje?
– Taip… – stabtelėjo dar vieno neįtikėtinai gaivinančio gurkšnio limonado, – bet nepriimk asmeniškai… Gal jau galėtum eiti? Manęs laukia pasimatymas su lova. Būsiu tik aš ir pagalvė.
– O gaila, – atsakė vėl nutaisęs šypsenėlę, nuo kurios jos širdis ėmė greičiau plakti.
– Neprisigalvok, nežaidžiu gydytojos su nepažįstamaisiais.
– Kas su tavimi žaistų, kai esi tokios nuotaikos? – išsišiepė. – Be to, aš tau ir nesisiūliau, gydytoja Nikole Man. Tik pagalvojau, kad turėtum suvalgyti ką nors su daugiau maisto medžiagų nei… nei tas popierinis maišelis. Gal leisk man tau paruošti…
Tajus nutilo, nes Nikolė pratrūko juokais. Užvalgius nebeatrodė, kad tuoj susmuks ant grindų, tad padėjo savo paplotėlius ir patraukė prie durų. Žinojo, kad jis gali ką nors pagaminti, bet pasiūlymas jos nedomino. Taip, jai patiko paganyti akis į gražų vyrą, bet ji nejautė poreikio niekam daugiau.
– Labanakt, – rėžė atidariusi duris.
– Leisk, atspėsiu… – priėjo nerūpestingai siūbuodamas klubais. Ilgos kojos, lieknas stotas. Atrodė, kad žydros jo akys permato ją kiaurai: – Esi prieš tikrą maistą?
– Ne, bet esu prieš nepažįstamuosius, kurie siūlosi man ką nors pagaminti. Nagi, pripažink, pone architekte, – išbėrė nutaisiusi šelmišką šypseną, kurią taupydavo žemiausiai gyvybės formai – meilikaujantiems vyrams: – nesisiūlei ruošti maisto.
– Ne? – kilstelėjo juodą antakį taip aukštai, kad tas beveik pradingo plaukuose. – O ką, tavo nuomone, siūliausi ruošti?
– Sakykim, kad manęs nedomina. Kad ir kas tai būtų.
Tajus šypsodamasis iš lėto papurtė galvą. Jis neįsižeidė. Netgi nesupyko ir nesusierzino. Jam ji atrodė juokinga.
– Sakykim, – atsakė ją
