ir išsikrausčiusi iš tėvų namų, Teilorė nusprendė pasielgti kaip suaugęs žmogus ir viską pamiršti. Ji taip ir pareiškė motinai. Pasakė, kad atleidžia už visus praleistus renginius, pamirštus gimtadienius ir fizinio ryšio trūkumą. Pati nežinojo, ko tikėjosi, bet tikrai nemanė, kad ją pertrauks motinos telefonas. Motina kilstelėjo ranką rodydama, kad Teilorė patylėtų, atsiliepė telefonu, sutvarkė kažkokį darbo reikalą, pabučiavo orą kažkur ties Teilorės skruostu ir išėjo.
Visiškai pamiršo, kad jos buvo vidury svarbaus pokalbio.
Teilorė valandėlę stovėjo kupina pasibjaurėjimo, paskui gyveno toliau. Pasirinkimo nebuvo. Ne visos motinos švelnios ir šiltos. Teilorei teko su tuo susitaikyti.
Po kelerių metų Izabelė padarė tai, kas Teilorei atrodė nesuvokiama – ištekėjo antrą kartą ir viską metė dėl lygiai tokio pat ambicingo, tokio pat šaltakraujiško smegenų chirurgo daktaro Edvardo Kraftsmano. Teilorė dalyvavo vestuvėse. Jei nebūtų pamačiusi savo akimis, niekada nebūtų patikėjusi.
Motina gyveno dėl šio vyro, be perstojo jį liaupsino, bučiavo, glėbesčiavo, prie jo glaustėsi ir vėl jį bučiavo.
Tai buvo taip pat skaudu kaip ir faktas, kad motina nukniaukė sietyną jai iš po nosies.
– Ačiū, – tarstelėjo Teilorė į telefoną ir lyg niekur nieko įsikišo jį į kišenę. Prakeikimas, prakeikimas, prakeikimas. Ji taip aistringai troško to sietyno, bet aistringi troškimai neveda prie nieko gero. Argi dar nepasimokė, kad niekas, ničniekas nevertas jos širdies skausmo? Dabar Teilorė turėjo kitų rūpesčių. Štai namas restauruojamas, o šis vyras jai primena seniai pamirštus dalykus.
Makas numetė kūjį į šalį, bet dykas nestovėjo. Rankoje laikė kastuvą ir krovė nuolaužas į karutį su tokia jėga, kokia mosavo kūju.
Teilorė prisimerkė, rankomis įsisprendė į klubus ir patrepsėjo kojele.
– Taip ir neišsiaiškinome, kodėl tu čia dieną per anksti.
Vyras dirbo tol, kol prikrovė karutį su kaupu. Tada iš lėto atsitiesė ir nužvelgė ją šviesiomis akimis. Veidas buvo akmeninis, nė užuominos apie susidomėjimą kuo nors daugiau.
Ar ji viską tik įsivaizdavo?
– Nemaniau, kad dvidešimt keturios valandos ką nors pakeis, – jis numetė kastuvą į šalį, paėmė karutį už rankenų ir jį pakėlė. Vėl įsitempė raumenys, iššoko gyslos.
Teilorė nusuko žvilgsnį.
– Prieš prasidedant tris mėnesius truksiančiam remonto ir statybų pragarui, norėjau pasilikti vieną dieną sau, o tu ją sugadinai.
Makas dilbiu nusivalė kaktą. Atrodė pavargęs, suprakaitavęs ir piktas.
– Regis, ją sugadino tas skambutis.
Giliai viduje suvirpėjo nepaklusnus raumenėlis.
– Norėčiau, kad dabar išeitum ir grįžtum rytoj.
Tai patraukė jo dėmesį.
– Turbūt juokauji.
– Nejuokauju.
– Taip nori pabūti viena, kad sutrukdysi savo pastato remonto pradžią?
– Taip.
– Puiku, – paleidęs karutį Makas rankomis įsisprendė į klubus. – Kaip nori, princese. Darbus tęsiu rytoj ir nesugalvok vėl manęs pertraukti. Daugiau neatidėliosiu, kad ir kokia bloga būtų tau diena.
Princese? Ar jis ką tik pavadino ją princese? Teilorė tuoj parodys jam princesę! Kilstelėjusi ranką ji nusitraukė plačiabrylę skrybėlę, kuri kitados jai, tiksliau – seneliui, kainavo didelius pinigus. Greičiau numirs, nei paaiškins, kad jautrią šviesią jos odą reikia saugoti nuo piktos vasaros saulės, ypač kai šis vyras atrodo kaip vienas tų, kurie iš tokios silpnybės pasijuoktų.
– Rytojus man puikiai tinka, – iškošė pro sukąstus dantis gniauždama rankoje skrybėlę.
Makas atlošė pečius, marškinėliai įsitempė – ji netyčia pastebėjo – ir pasitrynė akis.
– Gerai, išeisiu, bet kol aš dar čia, o tau iš ausų rūksta garas, gal padaryk mums abiem paslaugą, – Makas ištiesė jai kūjį. – Griauk sienas. Išliesi pyktį.
Teilorė stebeilijo į įrankį. Gyvenime į rankas buvo paėmusi nebent atsuktuvą. Dėl to galėjo kaltinti pretenzingą šeimyną, bet tiek laiko gyvendama atskirai jau galėjo išmokti naudotis tokiais daiktais.
Ne tik galėjo, bet ir turėjo, nes būtų gera užsimoti tuo kūju kaip tikrai profesionalei ir nustebinti savimi patenkintą šiknių.
Makas gundančiai pasukiojo kūjį.
Keista, kad Teilorei magėjo įrankį paliesti, iškelti virš galvos ir trenkti į sieną. Tiesa, tai barbariška, bet labai viliojo.
– Juk nori, – sududeno Makas žemu, kimiu balsu. – Paliesk.
Teilorė kilstelėjo antakį ir pažvelgė į jį iš po nuleistų blakstienų.
– Ar… jie visi vienodo dydžio?
Vyro akys sužibo, jose įsiplieskė ugnis.
Bent į vieną klausimą buvo atsakyta… ji tikrai nesitikėjo tokios traukos.
– Maniau, kad moterims dydis nesvarbu.
Teilorė gūžtelėjo pečiais.
– Šią istoriją sugalvojo moteris, norėjusi paguosti vyrą, kuris neturėjo… tinkamos įrangos.
– Hmm, – numykė jis ir vėl kilstelėjo kūjį. Dabar jo akys atrodė linksmos. – Tinkamos įrangos?
– Taip.
Makas nužvelgė kūjį ir sutiko jos akis.
– Jei turiu tinkamą įrangą, ja pasinaudosi?
O, taip, pasinaudos. Bent kūju.
Blogiau nebus. Ji taip niršo, kad, atrodė, sprogs. Ir ant senelio, kuris dabar tikriausiai sėdėjo ant debesies ir iš jos šaipėsi, ir ant motinos su perpildyta banko sąskaita, ir ant sietyno, kurio neteko… ant savęs, kad visa tai turėjo pakelti viena.
Teilorei reikėjo to kūjo, kad atsiteistų su pačiu gyvenimu.
Makas jį ištiesė.
Jai niežėjo pirštus.
Mako akys blizgėjo kaip iššūkis, žvilgsnis spinduliavo galingą vyrišką karštį.
– Gerai.
Teilorė užsivožė skrybėlę ant galvos, paėmė iš jo įrankį ir labai nemoteriškai nusikeikė, kai tas nusvėrė rankas su netikėta jėga. Kūjis nukrito ant grindų.
Makas caktelėjo
