RIUS
– Keidai Aleksandrai Hardesti! Nešk savo pusnuogę subinę čia, kol pati neatėjau tavęs nurengti!
Keidas nužvelgė savo aprangą. Jei raudono atlaso klubjuostę buvo galima pavadinti apranga. Ar Aivė išties tikėjosi, kad jis sutiks tai dėvėti? Vyras vylėsi, kad jam užteks pasirodyti su darbine uniforma, galbūt nusirengti marškinėlius ir nusismaukti kelnes ant klubų… Visgi kasmetinis labdaringas „Karštų meilės eržilų“ kalendorius, vaizduojantis apsinuoginusius puikiausius Stoktono ugniagesius, virto rimtu leidiniu. Šių metų kalendorius skirtas paremti vietinę gyvūnų prieglaudą, kuriai Keidas ir pats buvo neabejingas.
Bet klubjuostė? Ar Aivė įsivaizdavo jį esant kokį „Čipendeilų“ šokėją?
– Su šituo daiktu būsiu kur kas daugiau nei pusnuogis, – jis kilstelėjo siauručius apatinius virš širmos krašto.
– Aš nejuokauju, Pone Gruodi. Laikas bėga. Renkis ir pasirodyk.
Keidas suurzgė ir nusispyrė sportbačius.
– Skaičiuoju iki trijų. Vienas…
Jis nusivilko marškinėlius.
– Du…
Kelnės ir trumpikės atsidūrė ant žemės.
– Trys.
Keidas ėmė nedrąsiai rištis klubjuostę. Mėšlas. Tas kvailas skudurėlis vos dengė paslėpsnius. Vyras nesėkmingai pabandė prisidengti.
– Aive, turime bėdą.
– Tai jau tikrai. Aš suskaičiavau iki trijų, o tu vis dar slepiesi už tos širmos kaip kokia paleistuvė bažnyčioje.
Keidas nesusiturėjo nesukikenęs. Aivė visada sugebėdavo jį prajuokinti. Vaikystėje jų trijulė – jis, Aivė ir jo geriausias draugas, Aivės dvynys brolis Geibas – nuolatos krėsdavo kvailystes: darželyje prisikišdavo į nosis kreidelių, mokykloje rūkydavo pasislėpę už stadiono, kartą netgi pagrobė kitos mokyklos futbolo komandos talismaną ožką ir nesėkmingai bandė paslėpti ją Nelsonų medžio namelyje.
Tiesa, pastarąsias dvi šunybes jie iškrėtė dviese su Aive. Ji buvo tikra bebaimė ir pasiruošusi priimti bet kokį iššūkį, kad tik galėtų visur eiti kartu su berniukais. Ji kartą netgi matė Keidą nuogą. Žinoma, tada jiems buvo šešeri ir jie maudėsi po vejos laistyklės srove jos sode.
– Gerai, vyruti, pasiruošęs ar ne, ateinu pas tave.
– Pasiruošęs, pasiruošęs.
Keidas giliai įkvėpė, eilinį kartą priminė sau, kad fotosesija skirta labdarai ir žengė iš už širmos.
– Pala, beveik pamiršau. – Jis akies krašteliu pastebėjo apvalų Aivės užpakaliuką dingstant už mažyčio kabineto studijos kampe durų, iš už kurių ji jam šūkalojo nurodymus persirengti ir palaukti.
Jis apsidairė po patalpą. Medinės grindys, plikos sienos, baltas fonas, kelios šviesos su skėčiais, studijos vidury – fotoaparatas ant trikojo, paruoštas veiksmui. Ko dar jai galėtų reikėti?
– Ką pamiršai?
– Pagrindinį tavo kostiumo akcentą.
– Vadinasi, mano apranga nebus vien šitas varganas siūlelis?
– Ne visai. – Aivė žengė iš kabineto, nešina Kalėdų Senelio kepure vienoje rankoje ir pilku rainu katinėliu kitoje. Tačiau vyro dėmesį patraukė ne katinas, o Aivė.
Šventas gaisre.
Ji iš Stoktono išsikėlė prieš dvylika metų, o paskutinį kartą jiedu matėsi prieš gerus trejus.
Aivė pasikeitė.
– Ką tu vilki? – Keidui nužvelgus trumpų šortų ir aptemptų marškinėlių ansamblį su užrašu: „Man patinka nusirenginėti“, jam ėmė sparčiau plakti širdis. Kur dingo įprasti apsmukę džinsai ir milžiniškas nertinis? Net plaukai buvo kitokie: įprastos netramdomos garbanos buvo susuktos į netvarkingą kuodą, kuris, moterų nuomone, turėjo atrodyti seksualiai. Iki šiol Keidas buvo linkęs su jomis nesutikti.
– Tikrai daugiau už tave.
Aivė padavė jam katinėlį ir ant pakaušio užmaukšlino Kalėdų Senelio kepurę.
– Aš čia niekuo dėtas, juk pati išrinkai šitą, – jis laisva ranka timptelėjo klubjuostės gumelę. Kitą kuteno besimuistantis katinėlis. Keidas priglaudė jį po smakru.
– Tiesą pasakius, šis sumanymas – Henko. – Paminėjusi nuolatinio kalendoriaus fotografo vardą, Aivė suraukė antakius. Šis, jai viešint miestelyje, susižeidė nugarą ir paprašė jos perimti darbus. – Tik baigiu, ką jis pradėjo.
– Kiti vyrukai neatrodė kaip striptizo šokėjai.
– Kiti vyrukai negali pasigirti tokiu kūnu. – Aivė pasilenkė prie fotoaparato, tačiau Keidas sugavo ją prieš tai nužiūrėjus jo gėrybes. Įdomu. Juk ji visada galvojo apie jį kaip apie brolį, tiesa? Na, išskyrus tą kartą dvyliktoje klasėje…
– Girdėjau, kad Henkas metų metus prašė tavęs nusifotografuoti, – jo mintis nutraukė Aivės balsas. – Kas galiausiai privertė tave sutikti?
Keidas patraukė pečiais ir atsistojo priešais pakabintą baltą foną.
– Mama nenorėjo, kad sodininkių klubas pamatytų jos apsinuoginusio sūnaus nuotraukas, bet jiedu su tėčiu praėjusiais metais išsikėlė į Čepel Hilą, tad…
Aivė sukikeno.
– Kol akys nemato, širdies neskauda?
– Panašiai. O jei jie ir sužinos, tai gyvena už tūkstančio mylių. – Kita vertus, žinant mamą, ji sugalvotų kaip nubausti sūnų net ir per atstumą.
Aivė žvilgtelėjo pro fotoaparato objektyvą, kurį sufokusavo velniai žino kur, ir atsistojo, įsisprendusi į šonus. Šitokia stovėsena dar labiau pabrėžė jos ir taip iškilią krūtinę. Po galais. Ar ji visada buvo tokia… apdovanota? Nejaugi ji visą šį laiką po savo apsmukusiais drabužiais slėpė tokį kūną?
Ramiau, eržile. Nė negalvok apie tai, juk ji beveik kaip sesuo. Žinoma, beveik nereiškia iš tikrųjų.
– Na. – Ji garsiai atsikvėpė, pašiaušdama savo iš kuodo išdrikusias sruogas. – Tai pradėkime.
Keidas rodomuoju pirštu paglostė katinėlį.
– Kur mums atsistoti?
Ji pamojo ranka.
– Lik, kur stovi. Turiu sureguliuoti šviesas.
Jis pamindžikavo nuo vienos kojos ant kitos, stengdamasis visą dėmesį sutelkti į kačiuką rankose, o ne į įspūdingus Aivės iškilumus. – Kuo jis vardu? – paklausė.
– Bilbas.1
– Kažkam patinka Tolkienas.
– Prieglaudos prižiūrėtojui. – Aivės „inkariukai“, vienintelė iki šiol išlikusi ankstesniojo garderobo detalė, cypčiojo ant parketo, jai sukinėjantis apie trečią šviestuvą. – Jis ieško naujų namų.
– Prižiūrėtojas? – pašaipiai
Hobitas Bilbas Beginsas – pagrindinis fantastikos rašytojo Džono Ronualdo Ruelio Tolkino knygos „Hobitas“ herojus (čia ir toliau – vert. pastabos).
