kad jis šįvakar dirba.
– Tik iki septynių. Todėl ir nebuvo ceremonijoje. Bet, baigęs, pažadėjo užsukti.
Aivė užsimerkė, mintyse įsivaizduodama Keidą, baigiantį duše, atlošusį galvą, viena ranka atsirėmusį į plyteles, kita liečiantį save iki kulminacijos, lovoje, ant jos, po ja, joje, kol jiedu abu griūva išvargę, bet patenkinti.
Po galais. Ji manė, kad anksčiau negalėjo valdytis, tačiau, išvydus jį beveik nuogą, galvoje atsivėrė nauji aistros klodai.
– Tau viskas gerai? Visa įraudus.
– Taip. – Aivė pridėjo ranką prie veido. Karštas. – Matyt, sėdžiu per arti laužo. – Ji puolė vėduotis, lyg tai būtų padėję užgesinti viduje liepsnojantį geismą.
– Girdėjau, tau teko pamatyti jį su Adomo kostiumu. – Holė palinko arčiau. – Ar jis išties toks tobulas, kaip man atrodo?
– Visų pirma, ne su „Adomo kostiumu“. – Aivė pirštais pamėgdžiojo kabutes. – Jis buvo su klubjuoste.
– Oho, tikrai apsirengęs, – pajuokavo Holė.
Aivė apsimetė, kad neišgirdo komentaro ir, žaisdama nertinio užtrauktuku, tęsė:
– Visų antra, tai buvo darbas.
– Tai bent darbas.
– O visų trečia, juk tu ištekėjusi už, pasak žurnalo „Žmonės“, seksualiausio vyro pasaulyje, tad kodėl tau staiga parūpo nuogas Keidas?
– Ištekėjusi nereiškia mirusi. Vis dar galiu grožėtis dailiomis vyriškomis formomis. – Holė pasilenkė dar arčiau. – Nagi, pasakok. Kaip jis atrodo?
Aivė sunkiai atsiduso. Jau seniai nebuvo laimėjusi ginčo su vyresniąja seserimi ir panašu, kad nepavyks ir šiandien.
– Sakykime, kad kitais metais gruodis bus itin karštas mėnuo.
– Gruodis? Iki jo dar pusantrų metų. Ar negali man parodyti dabar?
– Ne, fotografo etika neleidžia.
– Ar yra tokia fotografų etikos nuostata?
– Na, tikrai turėtų būti. – Aivė prisitraukė kelius prie krūtinės.
– Puiku, ir būk tokia. – Holė atsilošė krėsle. – Ko gero, neturiu teisės skųstis. Juk tu rūpiniesi tėčiu ir jo augalais. Mielai padėčiau, bet…
– Nieko baisaus. Žinau, kad pati turi daug darbo su vaiku ir nauju spektakliu. Atėjo eilė man pagelbėti. Be to… – Aivė nužvelgė naują prieplauką, sutvarkytą aplinką ir rekonstruotą namą, – jūs leidžiat man svečiuotis savo namuose. Čia daug geriau nei pas tėvus.
– Jie varo tave iš proto?
Sesers balse buvo girdėti šypsena, tad ir pati Aivė netrukus pralinksmėjo.
– Dar ne. Bet jau greitai.
– Gaila tik, kad tau sugrįžti namo prireikė širdies smūgio. – Holė paėmė Aivę už rankos. – Pasiilgau tavęs.
– Ir aš. – Aivė pajuto bundant kaltės jausmą. Ji pabėgo iš Stoktono, tikėdamasi, kad gyvendama toliau nuo namų pasikeis, tačiau taip tik nutolo nuo šeimos.
Jai reikėjo ištaisyti šitą klaidą ir pagalba tėvams buvo gera pradžia.
– Tai štai kur vyksta vakarėlis, – pasigirdo Devinės balsas.
Aivė atsisuko pasižiūrėti ir pamatė žingsniuojant tris figūras – Devinę su padėklu, Geibą ir dar kažką.
– Tik pažiūrėkit, ką velnias atnešė, – Geibas mostelėjo į paslaptingą siluetą, kurio bruožai, jiems artėjant, darėsi vis aiškesni.
– Ar yra vietos dar vienam? – Keidas iškėlė dvi pakuotes tamsaus šokoladinio alaus. – Atnešiau gėrimų.
Keidas gurkštelėjo alaus ir atsilošė vienoje medinių kėdžių, išrikiuotų aplink laužą. Holė grįžo vidun padėti vyrui migdyti dukrą, o po poros minučių, pasiteisinusi nuovargiu, jai įkandin nusekė ir Devinė.
Trys bičiuliai liko vieni prisiminti auksinių dienų.
Ar panašiai.
– Viskas buvo ne taip. – Aivė piktai nužvelgė brolį.
– Taip, – paprieštaravo Geibas. – Puikiai prisimenu, kaip įkritai į baseiną per vidurį berniukų plaukimo treniruotės.
– Nusišneki. – Ji papurtė galvą ir palaidos rusvos garbanos sužvilgėjo laužo šviesoje.
Keidas įbedė akis į liepsną, stengdamasis numalšinti viduje kunkuliuojantį jausmą, dėl kurio anksčiau dvejojo: priimti Holės kvietimą ar ne, tačiau motina – kad ir kaip jiedu nesutarė – išaugino jį mandagų. Nelsonai jam buvo tarsi antroji šeima, suteikusi tai, ko nesugebėjo jo paties tėvai – meilę, šilumą, jausmą, kad esi savas.
O šeimai niekada negalima atsakyti, kad ir kaip būtų buvę sunku sėdėti šalia Aivės ir tramdyti bundantį geismą.
– Tikrai ne. – Geibas gurkštelėjo alaus.
– Tikrai taip, tiesa, Keidai? – Net tamsoje Keidas juto Aivės rusvų akių žvilgsnį. – Tu ten buvai.
– O ne. – Jis numojo ranka. – Nė nebandyk manęs į tai įtraukti.
– Išdavikas. Jei ne tu ir tavo kvailas iššūkis pripildyti baseiną guminių ančių, viso to nebūtų nutikę.
Prisiminęs tą įvykį, Keidas šyptelėjo.
– Visada buvai pasiruošusi priimti iššūkį. Bet tąkart tau nepavyko jo įvykdyti.
– Aha, – sukikeno Geibas. – Nes ji įkrito.
– Niekad nesakiau, kad neįkritau. – Aivė kategoriškai kilstelėjo smakrą. – Tiesiog ne per plaukimo treniruotę.
– Ar supranti, ką tai reiškia? – Keidas pirštu perbraukė savo alaus butelio kaklelį.
– Ne. – Aivė tvirčiau įsisupo į nertinį, šitaip pabrėždama dailią krūtinę, kurios Keidas negalėjo pamiršti nuo tos nelemtos fotosesijos. – Bet esu tikra, kad netrukus sužinosiu.
Jis pasimuistė kėdėje, stengdamasis paslėpti nevalingą savo kūno reakciją.
– Tu man skolinga iššūkį.
Geibas pratrūko juoku.
– O, prašau. – Aivė atsisuko į Keidą, dar kartą papurtydama seksualias garbanas. – Tai buvo prieš daugiau nei dešimtmetį. Tu juk nerimtai.
