kasnakt. Senelė sakė, kad, jei Kaja elgsis pagal Didžiosios dvasios siųstą viziją, košmarai liausis. Vadinasi, reikia veikti, bet kaip? Kaja buvo pratusi prie karo lakūnės kasdienybės ir pavojų, o ne paslaptingo pasaulio, kuriame gyveno senelė. Visgi, nebegalėjo ilgiau ignoruoti siaubingo sapno, persekiojančio kiekvieną kartą vos pamėginus užmerkti akis.
Iš lėto atsikėlusi ir nuleidusi kojas ant vėsių lygių lakuotų pušinių grindų, Kaja beviltiškai apsižvalgė po kambarį. Trobelei buvo daugiau nei šimtas metų. Čia gimė senelė, Kajos motina ir pati Kaja. Ji papurtė galvą. Rodėsi, kad jos gyvenimas, palyginus su kitų šeimos moterų, kurios gimė ir mirė šiame rezervate, buvo kaip dykumų augalo, nešamo vėjo.
Kaja bandė rasti problemos sprendimą. Kas galėtų jai padėti dėl kas naktį pasikartojančio košmaro? Koridoriumi pėdindama į vonią, Kaja prisiminė vyrą, kuris kartą lankėsi jų lėktuvnešyje, majorą Maiką Hiustoną. Jai sakė, kad jis jau išėjęs į atsargą, bet iš pagarbos visi vadino majoru Hiustonu. Jis priklausė Persėjui, slaptai organizacijai po CŽV sparnu. Tai reiškė, kad mažai kas iš valdžios žinojo apie Persėją. Kaja vyriškį prisiminė, nes jis turi Pietų Amerikos indėnų kraujo. Ji pati jam prisistatė eskadrono konferencijų salėje po misijos ataskaitos ir paklausė, iš kurios indėnų tautos jis kilęs.
Kaja niekada nepamirš, kaip jai nusišypsojo tas specialiųjų pajėgų pareigūnas. Jis atsakė, kad yra kilęs iš kečujų, iš Peru, o jo protėviai buvo inkų imperijos šamanai. Jo oda nebuvo tokia varinė kaip jos, bet vėliau paaiškėjo, kad jo tėvas – amerikietis iš JAV, kariuomenės pareigūnas. Stodamas į kariuomenę majoras Hiustonas sekė tėvo pėdomis.
Keista, bet sužinojusi, kad, vykdydamas misiją Peru, Hiustonas buvo vadinamas Jaguarų dievu, su juo jautėsi saugi. Kaja suprato, kad ji natūraliai jaučiasi saugiau su kitu indėnu, bet buvo kažkas daugiau. Jos tėvas žiniuonis, degradavęs alkoholikas, irgi buvo indėnas, bet su juo ji niekada nesijautė saugiai. Ne, majoras Hiustonas turėjo kažką ypatingo, kas skatino juo pasitikėti.
Įėjusi į vonią, Kaja tyliai paskui save uždarė girgždančias duris, atsuko dušo čiaupą ir susireguliavo vandens temperatūrą. Tada nusivilko marškinėlius, kelnes, numetė drabužius ant grindų ir žengė į dušo kabiną. Oda tekant šiltam vandeniui, Kaja sudejavo iš malonumo ir, pakėlusi veidą prieš čiurkšlę, užsimerkė leisdama vandeniui nuplauti prakaitą.
Stovėdama po vandens srove, Kaja prisiminė, kaip Maikas Hiustonas padavė jai savo vizitinę kortelę ir tarė:
– Jei kada nebeskraidysi naikintuvu virš pragaro Irake, atvyk į darbo pokalbį. Persėjui visada trūksta karių moterų. Tavo protas ir gabumai mums labai praverstų, galėtum padėti išgelbėti pasaulį…
Dabar Kaja suprato, kas būtent padėtų jai išspręsti problemą. Šiltam vandeniui tekant oda ir plaunant baimės dvoką, ji pamažu pasijuto geriau. Štai ir atsakymas, problemos sprendimas. Taip, ji įsidės drabužių, sės ant savo Harley ir leisis skersai JAV iki Maiko biuro Montanoje. Bent jau smagiai pasivažinės. Dabar juk ruduo, keliai gražūs. Jeigu Maikas padės išsiaiškinti, ką reiškia vizija, ir nutrauks košmarus, kelionė bus vieni niekai. Kaja nujautė, kad, kai papasakos apie savo planą senelei, ši nusišypsos ir linktelės. Taip, planas puikus.
Išlindusi iš dušo ir nusišluosčiusi, Kaja persirengė švariais drabužiais. Ji apsivilko ryškiai raudoną megztinį aukštu kaklu su ruoželiais, juodas laisvas velvetines kelnes ir šiltas kojines. Tada įsispyrė į vilnones šlepetes ir patraukė į virtuvę. Prie virtuvės stalo pamačiusi senelę, Kaja stabtelėjo. Aivė vilkėjo išblukusią medvilninę suknelę, siekiančią žemiau kelių, ir šiltą rausvos vilnos šalį, kurį nusinėrė prieš gerą pusamžį. Senelė avėjo senus juodus teniso batelius ir mūvėjo ryškiai rožines kojines. Ant stalo garavo du puodeliai arbatos, o senelė žvelgė į ją taip išmintingai, kad Kają apėmė jausmas, jog viskas bus gerai.
– Girdėjau, kaip rėkei, vaikeli, – sumurmėjo Aivė ir patapšnojo per medinę kėdę šalia savęs. – Eikš, prisėsk. Laikas mums pasikalbėti apie viziją, kurią matei ant kalno, kuri persekioja tave kiekvieną naktį.
Kają apėmė palengvėjimas.
– Gerai, senele.
Ji atsisėdo šalia ir abiem rankom suėmė apdaužytą baltą puodelį. Kadangi trobelę šildė tik malkomis kūrenama krosnis, dabar buvo vėsu, per naktį anglys užgeso. Kaja girdėjo spragsint naujas malkas, senelės įmestas į krosnį. Paėmus į rankas karštą puodelį ir gurkštelėjus šalavijų arbatos su medumi, šaltis ėmė trauktis.
– Sakyk, ką matai sapne, – paragino Aivė.
Kaja viską jai papasakojo. Ji žinojo, kad ieškotojo vizija – svarbiausias sapnas, koks gali aplankyti Šiaurės Amerikos čiabuvį. Tai buvo kelrodis, rodantis, ką turi daryti, kad gyvenimas susitvarkytų. Papasakojusi visą sapną, Kaja nejaukiai gūžtelėjo pečiais ir sušnabždėjo:
– Nežinau, ką matau, senele. Kas tie trys daiktai, išskaptuoti iš krištolo? Totemai? Relikvijos?
Aivė šyptelėjo ir palinkusi į priekį pasidėjo suskirdusias alkūnes ant seno ąžuolinio stalo.
– Vaikeli, atsisakei tapti žiniuone dar būdama visai mažutė. Paprastai apmokomas pirmagimis žiniuonės vaikas, bet tu nenorėjai, – ji švelniai pažvelgė į vaikaitę. – Suprantu, kodėl nėjai šiuo keliu. Juo ėjusią tavo motiną visą gyvenimą mušė girtuoklis tėvas. Tau žiniuonė atrodė bejėgė ir pasyvi. Be to, supratai, kad, tapęs žiniuoniu, nebūtinai tapsi geresniu žmogumi. Nors turėtum – juk mokydamasis gydyti mokaisi užjausti ir padėti kitam. – Senelė linktelėjo ir patapšnojo Kajai per ranką. – Bet nors ir atsisakei tau skirto kelio, vis tiek gali sekti vizija, įvykdyti misiją ir pasitarnauti savo žmonėms. Tavo matyti vaizdiniai susiję su tuo, kas čia įvyko kiek daugiau nei prieš metus. Su tuo, dėl ko mūsų tauta vis dar gedi.
Kaja pakėlė galvą ir pažvelgė į primerktas senelės akis. Vertikalios raukšlelės virš senolės viršutinės lūpos iš pasibjaurėjimo įsirėžė giliau.
– Apie ką tu kalbi? Ar žvaigždės, vilko galvos ir kaukės totemai tikri? – paklausė ji jausdama, kaip greičiau ima plakti širdis. Kaja dar niekada nevykdė vizijos užduoties. Progų turėjo, bet atsisakė sekti dvasiniu keliu, kuriuo ėjo jos tauta. Ji visiškai nuo jo nusigręžė, tad ir žinios apie tautos kultūrą buvo menkos.
– Rytų čerokių tautoje yra septyni klanai, – tyliai tarė senelė nuo darbo sudiržusiose rankose sukiodama arbatos puodelį. – Bet turbūt nežinai, kad Batatų klanas turi kristalus ir privalo juos saugoti. Iš viso yra septyni totemai, septyni kvarco kristalai. Kiekvienas totemas simbolizuoja vieną klaną. Prieš metus trys vyrai įsilaužė į Elmero Juodojo Varno namus. Tuo metu kristalus saugojo jis. Grįžęs namo jis pamatė, kad dingo trys totemai: kvarco kristalo vilko galva, simbolizuojanti Vilko klaną, septynkampė žvaigždė, simbolizuojanti Batatų klaną, ir krištolinė kaukė, priklausanti Spalvų klanui.
Kaja atsilošė kėdėje išpūtusi akis.
– Ak…
– Būtent. Ak. – Senelė papurtė galvą. – Mūsų žmonės neteko trijų iš septynių šventų ir galingų relikvijų, o klanai liko be totemų. – Ji skėstelėjo rankomis. – Tu priklausei JAV kariuomenei, tave mokė pagal jų papročius. Mums trijų totemų netektis tas pats kas
