man, pasakojai Endei, ar ne, kas tą naktį man nutiko, – nekantriai mostelėjo Ksandras. – Ji juk bus tavo žmona ir mano brolienė. Bet man tikrai rūpi, kad ponia Smit ir jos mergytė ketina čia likti, o tai, ko gero, Endės būdas parodyti, kad nevirstu į monstrą, kaip pats manau. Naivus mėginimas priversti mane apie save galvoti geriau.
– Atsargiau, Ksandrai, – tyliai perspėjo Darijus.
Ksandras nepatenkintas paklausė perspėjimo.
– Gyvenimas – ne pasaka, Darijau. O jei taip, esu tos pasakos pabaisa, o ne princas!
Brolis įdėmiai nužvelgė Ksandrą ir švelniai prabilo:
– Žinai, Ksandrai, kaip kartą pasakė Miranda, gana aiškiai, kiek prisimenu, – Darijus mąsliai pritilo. – Visas gyvenimas sukasi ne apie tai, ką darai ar ko nori. Kita vertus, ar tau netoptelėjo, kad Samanta Smit – vieniša mama? Kad jai gali reikėti pinigų, kuriuos sumokėsiu, jei ji, kol manęs nebus, čia atvažiuos ir pavaidins tavo auklę ir sarginį šunį.
Bet jei tos moters elgesys pažadins bjaurų jo charakterį, kurį tik ką sužinojo turįs? Arba jos duktė? Tada Darijui baigtųsi visi juokai? O Ksandras niekada sau neatleistų, jei kurią nors jų užsipultų. Tada iš tiesų pavirstų tokiu monstru, koks buvo tėvas.
Darijus nepatenkintas suraukė kaktą.
– Klausyk, kiek žinau, Miranda už ją laiduoja, be to, moteriai reikia pinigų, kuriuos gaus, jei atvažiuos ir pagyvens su tavimi, kol mūsų nebus. Istorijos pabaiga.
Ksandras nepritarė.
Taip, jo apartamentai užtektinai dideli kad ir tuzinui žmonių – galėtų visi gyventi kartu vienas kitam nekliudydami. Be šešių svečiams skirtų miegamųjų en suite čia dar yra sporto salė, namų kinas, dvi svetainės, medžiu iškaltas kabinetas, didžiulis oficialus valgomasis ir dar didesnė virtuvė.
Bet juk ne tai svarbiausia?
Svarbiausia, kad Ksandras nenori dalytis savo erdve nei su nepažįstama moterimi, nei su jos penkiamete dukrele.
Bet kiek iš tiesų šansų jis turi net nebandyti? Darijus parodė visą brolišką meilę, atsikraustė čia ir juo rūpinosi nuo tada, kai Ksandrą prieš mėnesį paleido iš ligoninės.
Ar sąžininga kelti broliui dar daugiau rūpesčių, kai Darijus su Miranda skuba medaus mėnesio?
Deja, Ksandras atsakymą į šį klausimą jau žinojo.
Antras skyrius
– Ar ponas Sternas mielas žmogus, mamyte? – tyliai paklausė Deizė, kai jiedvi sėdėjo ant galinės Darijaus Sterno atsiųsto limuzino sėdynės.
Ar Aleksandras Sternas mielas žmogus?
Prieš dvi dienas Sema kartą jį sutiko per pokalbį su abiem broliais Sternais, kai Deizė buvo mokykloje.
Todėl šis klausimas nelengvas – Aleksandras tądien leido kalbėti beveik vien broliui. Jis prie pokalbio prisidėjo tik pabaigoje: papylė kokį tuziną klausimų apie dukrelės mokyklos reikalus ir labiausiai domėjosi, kiek laiko dukra iš tiesų bus jo apartamentuose.
Semai tapo aišku – dvi savaites naujasis darbdavys pakęs ją savo namuose, bet tikrai nenusiteikęs šalia matyti ir jos dukterį.
Dėl tokios nuostatos Sema nedžiūgavo.
Bet ne elgetos sprendžia.
Ji ne visada buvo tokios sunkios finansinės būklės. Buvęs vyras Malkolmas turtu nė iš tolo neprilygo broliams Sternams, bet vis dėlto jo verslas buvo sėkmingas, vyrui priklausė didžiulis namas Londone, viena vila pietų Prancūzijoje ir kita Karibuose.
Kai jiedu pirmą kartą susitiko, jai buvo dvidešimt, Malkolmui trisdešimt penkeri. Buvo kukli asistentė, o jis – kompanijos savininkas. Samantą iškart pavergė jo mandagumas, išprusimas, tamsūs plaukai. Malkolmas buvo sėkmės lydimas verslininkas ir akivaizdžiai jautė jai tą patį, jausmai buvo tokie stiprūs, kad vos po dviejų mėnesių pažinties jie susituokė.
Sema buvo romantikė, įsimylėjusi savo gražuolį vyrą. Tėvai buvo mirę jau prieš daugelį metų, augdama ji keliavo iš vienų globėjų pas kitus. Jos giminių beveik neliko, tik kelios senmergės tetulės, kurių Samanta akyse nebuvo regėjusi.
Šiaip ar taip nėštumas santuoką negrįžtamai pakeitė.
Jiedu su Malkolmu nesišnekėdavo, kada turės atžalų, tiksliau, Malkolmo manymu, niekada. Paaiškėjo, kad jis nenori, jog vaikai apsunkintų gyvenimą, o Sema tą sužinojo tik džiugiai pranešusi vyrui apie dviejų mėnesių nėštumą.
Tuo metu ji įtikinėjo save, kad čia tik nevalinga reakcija sužinojus, jog sulaukęs trisdešimt šešerių pirmąkart tapsi tėvu. Juk Malkolmo šnekos apie nėštumo nutraukimą negalėjo būti rimtos.
Klydo.
Jų santuoka pasikeitė per vieną naktį. Vyras išsikėlė iš bendro jų miegamojo, aiškiai nepatenkintas, kad nėščios žmonos kūnas ims keistis. Bet ir tada Sema naiviai vylėsi, kad santuoka nesibaigs vos po metų, kad Malkolmas susitaikys su tėčio vaidmeniu, nesvarbu, prieš ar po kūdikio gimimo.
Ir vėl klydo.
Jis liko atskirame miegamajame, visiškai nekreipė dėmesio į nėštumą ir vos kartelį gimus Deizei aplankė ją klinikose. Jo net nebuvo namuose, kai Samanta, išdidžiai glėbyje nešdama dukrelę, sugrįžo ir užnešė ją į vaikų kambarį, kurį tiek valandų su meile ruošė savo gražuoliui kūdikėliui.
Dar porą metų ji grūmėsi, kad santuoka būtų sėkmingesnė, buvo tikra, kad Malkolmas negalės neigti dukros egzistavimo amžinai. Kaip jis galėtų nepamilti tokio nuostabaus kūdikio?
Bet nepamilo.
Po dvejų kančios metų Sema suprato pralaimėjusi. Malkolmo ne tik nebemylėjo, abejojo, ar jis jai bent patinka. Kaip gali patikti vyras, atsisakantis pripažinti savo paties žmoną ir dukterį?
Treji metai tikrai buvo ne iš lengvųjų. Ir emociškai, ir finansiškai.
Jausmai ir kaip su jais tvarkytis, žinoma, vienos Semos bėda. Bet kaži ar milijardierius Ksandras Sternas galėtų suprasti, jog jai tenka taip taupyti, kad kone savaitėmis lieka be vakarienės, kad tik sumokėtų menkutę sumelę už Deizės baleto pamokas bent kartą per savaitę? Juk apie jas mergytė pradėjo svajoti vos išmokusi vaikščioti ir kalbėti – Sema pasiryžo jos nenuvilti.
Malkolmas, Semos paprašytas prisidėti prie Deizė laimės, žinoma, atsisakė padidinti minimalią vaiko priežiūrai skirtą sumą, kas mėnesį pervedamą į Semos banko sąskaitą. Sąskaitą, atidarytą Samantos Smit, o ne santuokine Samantos Hovard pavarde.
Vyro pavardės, visų dovanų ir papuošalų, kuriuos Malkolmas nupirko per bendrą gyvenimą, turto, į kurį ji galėtų pretenduoti kaip buvusi Malkolmo žmona, ir net solidžios kas mėnesį išmokamos sumos – visko buvo liepta atsisakyti už visišką mylimiausios dukrelės globą. Tokią kainą Sema noriai sumokėjo. Ir sumokėtų dar kartą, jei tik prireiktų.
Aleksandras,
