Takas.
– Tvarkysiu nepabaigtus reikalus.
Takas atsisuko į brolį.
– Dėl buto?
Diksono veido išraiška buvo neįskaitoma.
– Ir dėl kelių kitų dalykų.
Takas pajuto, kad Diksonas kažką slepia, bet broliai retai kada atvirai kalbėdavosi girdint tėvui. Takas ištaikys akimirką rytoj ir paklaus Diksono, kas vyksta. Nejaugi jis iš tiesų ketino pasiimti ilgalaikes atostogas? Takui tai padarytų įspūdį.
Bet tėvas buvo teisus. Pilnaverčiam Takerio krovinių gabenimo įmonės veikimui reikėjo Diksono. Takas negalėjo jo pakeisti.
Amberė Boven žiūrėjo tiesiai Takerio įmonės prezidentui į akis ir melavo.
– Ne, – pasakė ji Džeimisonui Takeriui. – Diksonas man nieko neminėjo.
Darbuotoja buvo lojali savo vadovui, Diksonui Takeriui. Prieš penkerius metus jis suteikė jai galimybę, kokios niekas kitas nebūtų suteikęs. Ji buvo ką tik baigusi vidurinę mokyklą, be aukštojo išsilavinimo ir darbo patirties. Tada Diksonas ja pasitikėjo ir Amberė neketino dabar jo nuvilti.
– Kada paskutinį kartą su juo kalbėjai?
Džeimisonas Takeris atrodė impozantiškai, sėdėdamas už didelio stalo savo kampiniame kabinete trisdešimt antrajame Takerio krovinių gabenimo įmonės pastato aukšte. Žili plaukai buvo tvarkingi, jis kirpdavosi kas tris savaites. Kostiumas pasiūtas modeliuotojo taip, kad paslėptų plačią krūtinę. Vyras nebuvo toks aukštas, kaip abu jo sūnūs, bet labai tvirtas. Turėjo storą kaklą, tarsi buldogas. Kakta buvo aukšta, veidas kvadratinis.
– Vakar ryte, – atsakė Amberė. Šį kartą nemelavo.
Jis įtariamai prisimerkė.
– Nematei Diksono vakar vakare, kai užsidarė biuras?
Klausimas apstulbino Amberę.
– Aš… Kodėl?
– Atsakyk tik taip arba ne, Ambere.
– Ne.
Kodėl Džeimisonas to klausė ir dar tokiu įtariu tonu?
– Ar esi įsitikinusi? – paklausė Džeimisonas ir jo žydrose akyse galima buvo įžvelgti skepticizmą.
Amberė padvejojo prieš atsakydama.
– Ar turite priežastį galvoti, kad praėjusį vakarą jį mačiau?
– Ar matei jį praėjusį vakarą? – Vyro balse girdėjosi nekantrumas.
Amberė nematė. Bet žinojo, kur Diksonas buvo praėjusį vakarą. Jis buvo oro uoste ir įlipo į privatų lėktuvą, ketindamas skristi į Arizoną. Žinojo, kad jis išvyko iš Čikagos ir labai ilgai negrįš.
Jis sakė, kad šeimos nariams paliko raštelį, kad jie nesirūpintų. Ir privertė ją prižadėti, kad niekam neatskleis daugiau informacijos. Ir ji ketino tesėti pažadą.
Diksono šeima begėdiškai naudojosi geru jo charakteriu ir stipria darbo etika. To padarinys tas, kad Diksonas buvo persidirbęs ir išsekęs. Pastaruosius porą metų jam teko vis didesnė vadovavimo atsakomybė Takerio įmonėje. O neseniai įvykusios skyrybos vyrą sužlugdė psichologiškai ir emociškai. Negavus profesionalios pagalbos, jam grėsė psichologinis išsekimas.
Amberė žinojo, kad jis mėgino paaiškinti tai artimiesiems, bet šeima atsisakė išklausyti. Diksonas nebeturėjo kitos išeities, kaip tiesiog išnykti. O tėvui ir tingiam, niekam tikusiam jaunesniajam broliui Takui nori nenori teks jį pakeisti.
Mergina ištiesė pečius.
– Norite pasakyti, kad mane su Diksonu sieja asmeniniai santykiai?
Džeimisonas nežymiai palinko į priekį.
– Nieko nenoriu pasakyti.
– Taip, norite. Pasakėte. – Amberė suprato, kad žengia ant plono ledo, bet supyko ir dėl savęs, ir dėl Diksono. Diksoną išdavė žmona, o ne jis ją.
– Kaip drįsti? – Džeimisono balsas tapo žemesnis.
– Kaip jūs drįstate? Turėtumėte pasitikėti sūnumi.
Džeimisono akys išsipūtė, veido oda paraudo.
– Kodėl tu…
Amberė pamėgino susiimti ir suspaudė kėdės ranktūrius, bijodama, kad dabar bus atleista. Teliko tikėtis, kad grįžęs Diksonas vėl ją pasamdys.
Bet Džeimisonas sudejavo ir uždėjo ranką ant krūtinės. Jo kūnas sustingo didžiuliame krėsle ir jis tris kartus trumpai įkvėpė.
Amberė pašoko ant kojų.
– Pone Takeri?
Vyro veido išraiškoje atsispindėjo nuoširdus siaubas.
Ji pačiupo biuro telefoną ir, rinkdama 911, pakvietė sekretorę.
Džeimisono padėjėja Margaretė Smiters per akimirką pasirodė tarpduryje.
Kol Amberė kalbėjosi su greitosios pagalbos operatore, Margaretė pakvietė įmonės seselę.
Po kelių minučių seselė paguldė Džeimisoną ant nugaros ant kabineto grindų ir ėmė daryti širdies masažą.
Amberė su siaubu visa tai stebėjo. Nejaugi vadovo širdis iš tiesų sustojo? Ar jis taip ir mirs čia, kabinete?
Mergina žinojo, kad reikia pranešti jo šeimai. Žmona turėjo žinoti, kas vyksta. Bet, kita vertus, ponia Taker neturėtų išgirsti tokių žinių būdama viena. Ir dar iš įmonės sekretorės.
– Turiu paskambinti Takui, – tarė Amberė Margaretei.
Margaretės veidas buvo perbalęs. Ji buvo suklupusi šalia Džeimisono.
– Margarete? – pakartojo Amberė. – Takas?
– Ant mano stalo, – sušnibždėjo moteris taip, tarsi jai būtų skausminga kalbėti, – yra telefonų sąrašas. Ten parašytas Takerio numeris.
Amberė išėjo iš kabineto prie Margaretės stalo.
Kol rinko Takerio numerį, pro ją prabėgo paramedikai su neštuvais. Sujudimą Džeimisono kabinete ji matė tarsi pro miglą.
– Alio? – atsiliepė Takas.
Ji krenkštelėjo, mėgindama nežiūrėti pro kabineto duris, nes bijojo to, ką ten pamatys. Jai pasirodė, kad girdi defibriliatoriaus ūžimą. Tada paramedikai sušuko:
– Pradedam!
– Čia Amberė Boven, – prisistatė,
