style="font-size:15px;"> – Šiaip ar taip, aš mirtinai išsigandau.
Jos antakiai, juodi ir tobulai lenkti, pakilo.
– Aš irgi, – šyptelėjo ji. – Pamaniau, jau galas. Dar visko gali nutikti.
– Kur buvai, kai žemė ėmė drebėti?
– Man darė masažą pačiame gydyklos gale.
Ir ji tikriausiai buvo nuoga. Todėl ir apsivijusi rankšluosčiu.
Mičas stengėsi žiūrėti jai aukščiau kaklo. Iki šiol Zoją jis buvo matęs tik su nutįsusia mokykline uniforma. Tuo metu jos kūnas dar nerūpėjo – labiau domino jos mintys. Be to, tada jis draugavo su kita mergaite. Tik dabar suprato, kad Zoja, iš pažiūros tyli, jau tada buvo ypatinga.
– O kur tu buvai, kai tai nutiko? – paklausė ji.
– Kaip tik ketinau nerti į baseinėlį. Bet vandens paviršius pasišiaušė, ir tai buvo keista.
– Ko gero, buvo baisu, – Zoja suvirpėjo.
– Taip. Buvo baisu.
– Štai ir pailsėjome atogrąžų rojuje, – tarė ji dirbtinai linksmu balsu, nors akys išdavė, kad jai nejauku.
Ji stipriau apsivijo rankšluosčiu. Mičas kažkodėl pagalvojo, kas būtų, jei rankšluostis nuslystų žemyn.
Stojo nejauki tyla. Ją nutraukė Zoja.
– Grįžtu į vilą.
– Neprieštarausi, jei eisiu drauge? Nežinia, kokius rasime kambarius.
Ji šyptelėjo, tiksliau – ciniškai kryptelėjo lūpomis, bet net ir tokia šypsena atrodė patraukli.
– Dėkui, bet nereikia vyriškos pagalbos. Savimi sugebu pasirūpinti pati.
– Neabejoju, kad sugebi, – pasakė jis. – Bet… Na, nenorėčiau būti vienas, jei žemė ir vėl imtų drebėti.
Jis nesigėdijo pripažinti esąs pažeidžiamas. Futbolo aikštėje niekados to nedarė.
– Šit kaip, – numykė ji.
Ji sutriko.
– Tu neturi… gyveni vienas?
– Ar turiu draugę? Neturiu. O tu? Irgi atvažiavai viena?
– Viena, – prisipažino ji, bet daugiau neaiškino.
Mičas žvilgtelėjo į jos ranką. Vestuvinio žiedo nebuvo. Bet tai nereiškė, kad Zoja gyveno be vyro.
– Norėčiau pasikalbėti, Zoja. Sužinoti, kaip tau sekėsi pastaruosius dešimt metų.
Ji patylėjo.
– O man nereikia tavęs klausti, ką nuveikei mums išsiskyrus, – pasakė ji. – Esi žinomas sportininkas. Žiniasklaida tave myli.
Jis gūžtelėjo pečiais.
– Na taip… Tik… Ne viskas, ką rašo, tiesa. Bet paklausyk, Zoja, iš tikrųjų noriu pasišnekėti.
Zoja dėbtelėjo į jį, ir jos širdis išdavikiškai šoktelėjo. Mičas Beilis. Nepasikeitęs, toks pat gražus ir nesivaržantis dabar stovėjo priešais ją tik su maudymosi trumpikėmis, per menkomis tobulai ištreniruotam kūnui pridengti. Ir nežmoniškai pasitikintis savimi, nes žinojo esąs žavus, visų mylimas ir geidžiamas. Ir, žinoma, įsitikinęs, kad ji irgi mielai praleistų su juo kelias valandas.
Zoja neketino sau meluoti ir apsimesti, kad to nenori.
Pats žaviausias iš visų jos sutiktų vyrų. Buvo žavus tada, toks pat žavus ir dabar. Akivaizdu. Jau tada, prieš daug metų, ji suprato, kad Mičas jautrus, gal todėl ir buvo jai toks brangus, nors vėliau ją negailestingai atstūmė. Kaip jaučiasi tapęs žvaigžde? Ji nepraleis progos išsiaiškinti.
– Aš irgi norėčiau, – linksmai pasakė Zoja. – Šiaip ar taip, juk ne kasdien per žemės drebėjimą susitinka amžius nesimatę mokyklos draugai.
Jis, regis, nebeprisiminė, dėl ko jie išsiskyrė. Tai buvo seniai. Po to ji dar ilgai neatsigavo. O jis, atrodo, greit viską pamiršo.
Ar ji tada buvo jį įsimylėjusi? Žinoma, taip. Tik to neparodė, mylėjo karštai, bet slaptomis. Jis buvo iš kitokios aplinkos ir, jei tiesa būtų išaiškėjusi, ji būtų tapusi patyčių objektu.
– Puiku, – nusišypsojo jis.
Nusišypsojo todėl, kad jam palengvėjo, kažkodėl pagalvojo Zoja.
– Administratorė aiškino, kad gyvenimas viešbutyje dėl to nesustos. Galime užsisakyti ko nors išgerti. Nežinau, ką mėgsti, bet aš norėčiau alaus.
– Aš irgi, – tarė ji.
Bet prieš kalbėdamasi su Miču ji pirmiausia norėjo apsirengti.
Antras skyrius
Zojos vila nuo žemės drebėjimo beveik nenukentėjo. Tik išdužo palikti atviri langai, duženos mėtėsi ant plytelėmis išklotų grindų, tačiau ji buvo sukrėsta – galėjo būti ir blogiau. O gal dar ir bus.
Zoja norėjo sušluoti duženas. Bet vis dar buvo su rankšluosčiu ir ją krėtė drebulys. Pakėlus vieną stiklą, kitas išsprūdęs iš rankų krisdavo žemėn.
Mičas pasisiūlė sutvarkyti. Padėkojusi Zoja spruko į miegamąjį ir uždarė nuo svetainės skiriančias duris. Viloje buvo vienas erdvus miegamasis, iš visų patalpų galėjai patekti tiesiai į vidinį kiemą, kuriame buvo tik jai priklausantis baseinas.
Širdis it pašėlusi daužėsi krūtinėje. Dėl per drebėjimą patirtos baimės? Ne, greičiau dėl to, kad stovėjo taip arti Mičo Beilio.
Zoja jo nematė ir apie jį negalvojo daugybę metų. Netiesa. Vaikinas, su kuriuo mokėsi toje pačioje mokykloje, patyrė sėkmę, ir ji, kaip kiti, skaitė apie jį žurnalų straipsnius, žiūrėjo televizijos pokalbių laidas, džiaugėsi jo, jauniausio Australijos futbolo komandos žaidėjo, sėkme kovojant dėl pasaulio taurės.
Ji gyveno savo gyvenimą: baigė studijas, dirbo, vaikščiojo į pasimatymus ir Mičą prisimindavo tik tada, kai apie jį kalbėdavo ir rašydavo žiniasklaida.
Dabar jis nukrito tarsi iš dangaus. Tada, kai ji buvo prisidengusi tik rankšluosčiu, nepasidažiusi, sulipusiais nuo masažinių aliejų plaukais.
Mergina greitai užsitempė tamprų maudymosi kostiumėlį, apsivilko paprastą berankovę suknelę, išmargintą baltos ir juodos spalvų geometriniais raštais. Drabužis vos siekė kelius. Atogrąžų klimatas drėgnas ir karštas, tad su kitais drabužiais būtų buvę nepatogu. Perbraukė šukomis per plaukus ir brūkštelėjo lūpas švelnios spalvos lūpų pieštuku.
Norėjo Mičui pasirodyti kuo gražesnė? Tam būtų reikėję bent dvidešimt
