senų gerų laikų. Paskutinis pasivartymas Džeisono lovoje greičiausiai ją išgydytų visiems laikams ir ji pagaliau galėtų judėti į priekį.
Deja, bet pikta jo veido išraiška šiltų jausmų jos pilve nesukėlė.
– Ką padarysi, taip jau nutiko, – tarė Mereditė. – Mes teisiškai susituokę jau dvejus metus. Dabar mums reikia tai sutvarkyti. O vėliau gal galėtume susitikti ir išgerti taurę ar dvi?
Pasiūlymas tikrai nebuvo subtilus, tačiau geresnio nesugalvojo. Ji norėjo pasižiūrėti, ar tarp jų tebėra nors kibirkštėlė.
– Sutvarkyti? O, supratau. Atvykai čia, nes pamatei pranešimą apie mano sužadėtuves ir nori šantažuoti, – pavargęs linktelėjo jis. – Kiek nori?
Džeisonas susižadėjęs? Tai puiku. Akivaizdu, kad jis taip pat problemą nori išspręsti greitai ir tyliai. Mereditė vis įtikinėjo save, jog yra kitaip, bet klydo.
Pasirodo, jis daug sklandžiau pajudėjo į priekį nei ji, tai ją skaudžiai nuvylė. Vadinasi, nebus jokio trumpo suartėjimo. Jokio paskutinio pašėlusio savaitgalio.
– Man nereikia tavo pinigų, Džeisonai. Tik skyrybų be jokių turto dalybų ir priekabių.
– Žinoma, – sarkazmas tiesiog veržėsi per kraštus. – Kai tik Las Vegase sužinojai, kad esu Betinos Linhurst sūnus, tau prieš akis sumirgėjo dolerio ženkliukai. Prisipažink. Tyčia užpildei santuokos dokumentus, tikėdamasi gauti naudos vėliau. Tik man keista, jog užtrukai taip ilgai, kol sužaidei šį žaidimą.
Jos apatinė lūpa net atvipo.
– Tu tikrai pamiršai, kad esu kilusi iš Čandler-Harisų šeimos. Man nereikia tavo niekingų mados imperijos pinigų. Iš mano tėvo pinigų buvo pastatytas Hjustonas. Tad pasilaikyk sau tuos šlykščius dolerius, pasirašyk skyrybų dokumentus ir eik tvarkyti savo reikalų.
Na, ji sukarpė visas savo tėvo kredito korteles, bet Džeisonui to nebūtina žinoti.
Nežinia dėl ko, bet Džeisonas nusišypsojo. Įtampa atslūgo ir jis atsilošė krėsle.
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad pamiršau, kokia tu įžūli. Jei čia atvykai ne dėl pinigų, tai dėl ko?
– Argi tai taip sudėtinga? – ji nerūpestingai mostelėjo jo pusėn, rodydama, jog tai visai paprastas reikalas, nors iš tiesų buvo didelė bėda. Jos šeima jokiu būdu neturi sužinoti, kad ji dar neišsprendė šios problemos. – Mums abiem naudingos tylios skyrybos. Dėl to aš čia ir esu.
– Tu jau parengei dokumentus? Puiku. Duok man kopiją, o aš persiųsiu ją savo advokatams. Jei viskas bus gerai, pasirašysiu ir tau išsiųsiu. Ačiū, kad užsukai. Palydėsiu tave.
Jis atsistojo. Mereditė liko sėdėti.
– Kur garantijos, kad neišpliurpsi visko spaudai?
Jei jos tėvas sužinotų, kaip neapgalvotai pasielgė jo dukra, niekuomet nesuteiktų jai paskolos išpirkti pusę Karos verslo. O Mereditė kartą ir visiems laikams norėjo įrodyti, kad geba užsidirbti pati.
Ši paskola – raktas į visą likusį Mereditės gyvenimą. Pagaliau sugebės sau įrodyti, kad yra kai kas daugiau nei tik grožio konkursų nugalėtoja. Galiausiai ir kiti žmonės pradės vadinti ją ne buvusia Mis Teksasas, o suaugusiąja.
Džeisonas piktai nusijuokė.
– Kodėl, po galais, turėčiau skelbti apie kvailas, neapgalvotas vestuves Las Vegase su moterimi, kuri per savo bukumą netyčia užpildė santuokos dokumentus.
– Nagi, išliek širdį, branguti. Papasakok, kaip jautiesi, – ji nužvelgė jį. – Mes vienoje valtyje. Pati nenorėčiau, jog kas nors sužinotų, kad susituokiau su tokiu bukapročiu. Štai dokumentų kopija.
– Perduosiu savo teisininkams. Niekur nedink, – patarė Džeisonas. – Noriu sutvarkyti viską, kol neišvykai iš miesto.
– Čia dar būsiu kelias dienas, bet ne ilgiau, todėl paskubėk.
Plačiu mostu ji užrašė viešbučio pavadinimą, savo mobiliojo telefono numerį ant lipnaus lapelio ir priklijavo jam prie švarko atlapo, apgailėtinai trokšdama jį paliesti paskutinį kartą.
Gaila dėl tos sužadėtinės. Dar labiau gaila, kad Džeisonas Linhurstas Mereditei nebejaučia visiškai nieko. Tačiau labiausiai gaila, kad apie save ji negali pasakyti to paties.
Mereditė. Iš visų erzinančių žmonių, būtent ji turėjo įsiūbuoti į jo kabinetą šį paprastą penktadienį.
Ji – vienintelė moteris, kuri sugebėjo išvilioti jį iš verslininko šarvų. Vienintelė moteris, kuri galėjo didžiuotis miegojusi jo lovoje, nes paprastai jis moterų į savo asmeninę erdvę neįsileisdavo. Jų trumpi santykiai buvo pašėlę, audringi, leido įgyvendinti karščiausias fantazijas ir tikrai buvo ypatingi.
Mereditė taip pat buvo vienintelė moteris, kurią jis laikė pavojinga. Ji grasino jo gerovei, ateičiai, protui. Ir tikrai kenkė jo susitvardymui. Jis negalėjo jai atsispirti Las Vegase. Ir jautė, kad niekas nepasikeitė ir dabar.
Tikrai ne laikas ir ne vieta apie tai galvoti.
Už penkiolikos minučių jis susitinka su Eivere. Jo sesuo už vėlavimą jį nuskalpuos. O greitai pervažiuoti miestą tokiu metu taip pat neįmanoma, kaip ir tapti nematomam. Persimetęs krepšį per petį Džeisonas susistabdė taksi, nes pasiimti iš garažo įmonės automobilį būtų užtrukę per ilgai.
Vaiduoklis iš praeities sujaukė iki sekundžių sustyguotą jo dienotvarkę.
Kai tik Džeisonas įlipo į taksi, vėl prisiminė seksualiąją Mereditę. Ji visiškai užvaldė smegenis. Jis nesiliovė galvojęs apie ją. Tada, Las Vegase, nesugebėjo atsispirti ir jos viliokiškam įvaizdžiui, kuris vedė jį iš proto.
Susituokęs. Su Meredite.
Kadaise tai atrodė puiki mintis susieti savo gyvenimą – žinoma, simboliškai, pagal Suaugusiųjų paktą, – su moterimi, kuri, regis, taip lengvai suprato jo neviltį ir skausmą, o tada dingo.
Trumpas romanas turėjo teisę egzistuoti. Istorijos vadovėliuose.
Kelionė į Las Vegasą buvo spontaniška. Tėvų pranešta žinia jį sutrikdė ir nuliūdino. Po trisdešimties metų santuokos jie sumanė skirtis. Negana to, padalijo Linhurstų kompaniją, kurią kartu įkūrė. Linmada atiteko Betinai, Hurstmada – Polui. Buvo nutarta, kad Džeisonas lieka Linmadoje, Eiverė eina į Hurstmadą. Visiems, regis, tai tiko. Bėda ta, kad niekas neklausė Džeisono nuomonės.
Jis negalėjo su tuo susitaikyti. Pasaulis, kuriame gimė, nuo kurio priklausė ir kuriam buvo ruošiamas, dingo. Sutrupėjo nepataisomai. Nesugebėjęs susitaikyti su užgriuvusia žinia Džeisonas išskrido į Las Vegasą.
Mereditė buvo tarsi balzamas sužalotai sielai. Tuo metu būtent to jam ir reikėjo. Ji patraukė jo dėmesį. Jei ne sąmyšis namie, niekada nebūtų sutikęs su tuo, ką ji siūlė, bet, ačiū Dievui, tą savaitgalį jis pasiryžo žaisti pagal kitokias taisykles. Jis paliko ją tame viešbučio kambaryje,
