vadovas, o iš paskos įsliūkino jo pavaduotojas.
Drakas nekreipė dėmesio į atgailaujančius jų veidus.
– Paimkite panelės Deniels krepšį…
– Tu turbūt juokauji!
– Ir jogos kilimėlį. Patikrinkite, ar neturi nieko, kas jai nepriklauso…
– Gerai jau gerai. Atsakysiu į tavo prakeiktus klausimus.
Vyrai stabtelėjo pusiaukelėje.
Drakas papurtė galvą.
– Paimkite juos. Palikite jos batus. Pranešiu jums, kai su ja pabaigsiu.
Rebelė pažvelgė į jį pagiežos kupinu žvilgsniu ir stipriai suspaudė rankose kilimėlį, kai jaunesnysis apsaugininkas žengtelėjo link jos. Žydra ugnimi besisvaidančiomis akimis ji paleido kilimėlį, įkišo kojas į kelius siekiančius batus ir įsirėmė rankomis į klubus.
– Gal jau užbaikime šį absurdišką tardymą?
Atrodė, kad nuo jos skraido kibirkštys. Kitu laiku Drakui būtų patikę pakurstyti šią ugnį, kad pažiūrėtų, kokia stipri būtų liepsna. Jau ilgai jo gyvenimas buvo pilnas tik kartėlio, kaltės ir griežtos tvarkos. Visi kiti jausmai Drakui buvo prabanga, kurios negalėjo sau leisti.
Būtent poreikis viską laikyti savo rankose liepė jam suvaldyti šią situaciją, kol ši neatsisuko prieš jį patį. Jau ir taip per ilgai leido įtarimams dėl Neitano Denielso likti neišaiškintiems.
Drakas išsitiesė.
– Eime.
– Kur einame? – atžariai paklausė Rebelė.
– Į mano biurą.
– Mmm… pone?
Drakas pasisuko į savo apsaugos tarnybos vadovą.
– Mums reikia šios ponios vardo ir pavardės, kad galėtume ją įregistruoti sistemoje.
Kilstelėjęs antakį Drakas pasisuko į Rebelę.
Ši stovėjo piktai papūtusi lūpas ir Drakas nenoriai pastebėjo, kokios jos putlios.
– Aš… Arabelė Deniels, – iškošė Rebelė.
Staiga Drakas suprato, kas ji tokia. Arabelė Deniels kadaise buvo perspektyvi krosinio slidinėjimo meistrė, kol staiga pakeitė sporto šaką ir tapo šuolininke nuo tramplyno su slidėmis.
Kelis pastaruosius metus ši dvidešimt penkerių moteris buvo geriausiųjų dešimtuke, tačiau varžybose niekada nepakilo aukščiau nei penkta vieta. Galbūt dėl prastos savo reputacijos už trasos ribų.
Pirminę nuostabą netrukus pakeitė stipri antipatija, tačiau Drako veidas liko neutralus, kai jis liepė vyrams eiti ir pats pasuko link savo biuro.
Drakas palaukė, kol Rebelė įėjo į vidų, o tada įjungė langų privatumo funkciją. Kai tik stiklas tapo nepermatomas, jis atsisėdo ant stalo krašto ir stebėjo, kaip ji nepatikliai vaikšto pirmyn ir atgal priešais jį. Ugnis paslėpsniuose, įsižiebusi stebint jos lanksčią figūrą, privertė jį koja pastumti jai kėdę.
– Sėsk.
– Ne, ačiū. Maniau, kad tavęs laukia svarbus susitikimas? Ar čia tebuvo prasimanymas, kad galėtum mane įžeisti?
– Tai nebuvo melas. Bet kita pusė tikrai supras. Paprastai mane supa protaujantys žmonės.
Rebelė nustojo žingsniuoti ir prisimerkusi pažvelgė į Draką.
– Ar čia bandymas įkąsti?
– Žinau, kas esi, panele Deniels.
– Na, kadangi tau prisistačiau, viliuosi, kad taip ir yra. Nenorėčiau pradėti manyti, kad esi koks bukaprotis, nes tu, kaip suprantu, esi šio stiklinio lėlių namelio bosas.
– Vadinasi, gandai teisingi.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
