tik pusę visų šių įvykių. Mintys apie pavojų numalšino Malkolmo aistrą ir padidino norą apsaugoti Seliją.
– Žinau, kad baigei muzikos specialybę su pagyrimu Pietų Misisipės universitete. Ir nuo tada dėstai šioje mokykloje.
– Labai tiksli informacija, bet didžiuojuosi savo gyvenimu daug labiau, nei gali nusakyti pora sakinių. Ar atvažiavai įteikti man pavėluotą mokyklos baigimo dovaną? Nes jei ne, gali eiti toliau dalyti autografų.
– Tuomet grįžkime prie persekiojimo. – Malkolmas pasitraukė nuo durų ir sustojo tiesiai priešais ją, norėdamas įrodyti sau, kad gali stovėti taip arti ir susilaikyti nepalietęs. – Atvažiavau tavęs apginti.
Selijos pirštai užkliudė gitaros stygą ir nors ji nenusisuko, žvilgsnis nukrypo į šoną.
– Gal galėtum paaiškinti?
– Puikiai žinai, apie ką kalbu. Tie keisti skambučiai, kuriuos minėjai.
Kodėl ji slėpė tai nuo savo tėvo? Iš pykčio jam suspaudė skrandį – ant jos pyko už tai, kad buvo tokia neatsargi, o ant savęs – kad žengė tą viliojantį žingsnį artyn. Nes kabinetas ir taip buvo labai mažas.
– Tavo tėvo dabartinė byla – narkotikų magnatas, įtakingas asmuo. Ar supranti?
– Mano tėvas – teisėjas. Jis persekioja blogiukus ir dažnai dėl to supykę jie ima tuščiai grasinti. – Buvusių mylimųjų akys vėl susitiko, nerimo nebeliko, tik ore plevenantis šaltumas, toks neįprastas pašėlusiai merginai, kokia kadaise buvo Selija. – Nesuprantu, kodėl tai tave jaudina.
Šūvis teisiai į taikinį. Malkolmas neturėjo jokios teisės jos globoti, bet tai nemažino poreikio apginti. Panašiai kaip Selijos suknelė negalėjo ištrinti prisiminimų, kaip ji atrodė prisidengusi vien ilgais plaukais. Pyktis blykstelėjo taip staiga, kaip nutrūksta gitaros styga.
– Velniai griebtų, Selija, esi protingesnė nei dediesi.
Ji griežtai suspaudė putlias lūpas.
– Tau laikas išeiti.
Malkolmas suvaldė susierzinimą, pripažindamas, kad jį apėmė beviltiškas geismas. Potraukis šiai moteriai buvo daug stipresnis nei tikėjosi.
– Atsiprašau, jei buvau nemandagus. Gali vadinti mane nostalgišku kvailiu, bet, sužinojęs apie tau gresiantį pavojų, labai susirūpinau.
– Iš kur tai sužinojai? – Jos veide atsispindėjo sumišimas ir įtarimas. – Su tėvu tvirtai susitarėme slėpti viską nuo spaudos.
– Tavo brangusis tėvelis gali būti įtakingas teisėjas, bet jo galia turi ribas.
– Tai nepaaiškina, iš kur sužinojai.
Malkolmas negalėjo paaiškinti. Jo gyvenime buvo dalykų, apie kuriuos Selija nežinojo. Jis geriau saugojo paslaptis, nei jos tėvas.
– Aš juk teisus.
– Viena byla, kurią sprendžia mano tėvas, pasirodė esanti labai kebli. Policija tai tiria.
– Ar tu tikrai linkusi pasitikėti įstaiga su trimis darbuotojais, vadinama policijos nuovada? – Jam nepavyko nuslėpti cinizmo balse. – Jie tikrai įspūdingai tave saugo – pakviesiu savo vyrus, kad pasimokytų.
– Nereikia sarkazmo. Ėmiausi atsargumo priemonių. Tai ne pirmas kartas, kai mūsų šeimai grasinama dėl mano tėvo darbo.
– Bet šį kartą viskas rimta.
Jei Malkolmas papasakotų visas smulkmenas, turėtų paaiškinti, iš kur jas žino. Tai paskutinė išeitis. Jei nepavyks jokiais kitais būdais įtikinti Selijos priimti jo pagalbą, tada papasakos jai viską apie savo darbą už muzikos pasaulio ribų.
– Atrodo, žinai viską, kas vyksta mano gyvenime.
Ji tyrinėjo jį giliomis rudomis akimis, vis dar turinčiomis galią atimti sveiką protą ir suvilioti be jokių pastangų.
– Jau sakiau, Selija, rūpi man tiek, kad sekčiau, kas vyksta ir stengčiausi, kad būtum saugi.
– Ačiū, tai malonu. – Įsitempę moters pečiai atsipalaidavo ir savisauga šiek tiek atlėgo. – Vertinu tavo rūpestį, nors jis šiek tiek glumina. Būsiu atsargi. Dabar, kai patenkinai savo pareigos jausmą, man tikrai reikėtų susirinkti daiktus ir važiuoti namo.
– Palydėsiu tave iki mašinos. – Malkolmas pakėlė ranką ir pademonstravo įspūdingiausią savo šypseną. – Ir nemėgink atsikalbinėti. Galiu panešti tavo knygas, visai kaip senais laikais.
– Neskaitant tavo apsaugos būrio.
– Su manimi būsi saugi.
Saugesnė, nei galėjo įsivaizduoti.
– Taip galvojau ir prieš aštuoniolika metų. – Ji pliaukštelėjo ranka sau per kaktą. – Atleisk, tai buvo nesąžininga.
Malkolmo atmintį užplūdo jų paaugliškos aistros vaizdai, nevaldomi hormonai, privedę juos prie neatsargaus sekso – daugybės sekso. Vyras atsikrenkštė. Jam nepatiko, kad mintys vis grįždavo į praeitį.
– Atsiprašymas priimtas, nors jo ir nereikėjo. – Žinojo, kad įskaudino Seliją praeityje ir prakeiks save, jei šią klaidą pakartos. – Leisk pakviesti vakarienės ir aptarti planą, kaip apsaugoti tave, kol teismas pasibaigs.
– Ačiū, ne. – Ji uždarė nešiojamąjį kompiuterį ir įdėjo į dėklą. – Turiu surašyti metinius įvertinimus.
– Juk turi pavalgyti.
– Ir pavalgysiu – šaldytuve manęs laukia itališkas sumuštinis.
Net jei ji ir tapo racionalesne moterimi, ankstesnis užsispyrimas niekur nedingo. Jei jau užsispyrė, reikės labai didelių pastangų, kad perkalbėtum.
– Gerai, nepalieki man kito pasirinkimo. Pasakysiu tiesą. Šį kartą grėsmė tavo gyvybei rimta. Labai rimta. Savo darbe – slaptame darbe, apie kurį žinojo tik keletas žmonių, turiu priėjimą prie tokių informacijos šaltinių, kokių tu net neįsivaizduoji. Tau reikalinga daug rimtesnė apsauga, nei gali suteikti vietinė policija arba pasamdyti tėvas.
– Tu per daug dramatizuoji.
– Narkotikų magnatai, Selija, turi daugybę pinigų ir nieko nebijo.
Paauglystėje Malkolmas buvo teisiamas dėl tokių tipų, nes prisiėmė jų kaltę, kad apsaugotų motiną. Pasipainiojo jiems po kojomis dirbdamas klube, kur stengėsi uždirbti pinigų Selijai ir jų gimsiančiam vaikui išlaikyti.
– Jie gali rimtai tau pakenkti, ar netgi nužudyti, norėdami paveikti tavo tėvą.
– Manai, nežinau to? – Žandikaulis sudrebėjo jai sukandus dantis – vienintelė klaida, išduodanti, kaip skrupulingai kontroliuojamas šaltakraujiškumas. – Padariau viską, ką galiu.
Jis
