bus velniškai nemalonus.
– Devintą, hm, – sumurmėjo jis sodriu žemu balsu, nuo kurio jai visada per nugarą perbėgdavo šiurpuliukai.
Kenedi suraukė lūpas.
– Manau, kad to nusipelniau, – pasakė jis ir ištiesė kojas beveik per visą praėjimo taką iki priešais stovinčio suolelio.
Jis aukštas, bene šešių pėdų ir kelių colių. Plačių pečių, siauro liemens ir tobuliausių standžių sėdmenų. Jam tiko džinsai. Ir verslo eilutė. Ir naro kostiumas.
Pala, apie ką jiedu čia šnekasi?
– Taip, nusipelnei. To dar betrūko, kad tave tektų vaikytis.
Kenedi pasigailėjo šių žodžių vos juos ištarusi. Sulaikiusi kvapą laukė. Kad jis šmaikščiai atšaus.
– Brangioji, jei būčiau žinojęs, kad nori mane vaikytis, būčiau paslaugus ir pasistengčiau.
Kenedi nužvelgė jį kandžiu žvilgsniu.
– Nė nemanau vaikytis.
Krustelėjo Ašerio lūpų kampučiai.
– Suprantama, būtų sunku tai įsivaizduoti, mažyte.
Kaip ji nekenčia, kad ją taip vadina. Bet jau įkyrėjo jam priekaištauti už tokią nepagarbą.
Reikia kreipti šį pokalbį – o ir visą kelionę – prie esmės. Ir kuo greičiausiai priminti jam – ir sau – apie jųdviejų tikslą.
Kenedi iš rankinės ištraukė žvilgantį aplanką ir padavė Ašeriui.
Jam imant segtuvą, jų pirštai trumpam susilietė. Akimirką Ašeris įdėmiai žvelgė į ją, tada nuleido akis ir ėmė sklaidyti lapus.
Kenedi gerokai sugaišo, kol surašė detalią kelionės dienotvarkę, kurią dabar pateikė kartu su scenarijaus projektu. Dar ji pridėjo papildomos informacijos apie filmo kūrybinę grupę ir net savo pasiūlymą, kurį pateikė svarstant sumanymą reklamuotis.
Ašeris skaitė tyliai ir ramiai. Bet Kenedi jautė jo spinduliuojančią energiją. O gal jai taip tik pasirodė?
Užvertęs aplanką, Ašeris tyliai švilptelėjo.
– Tau vis maža veiklos.
– Visai ne.
Jis pakėlė akis nuo matinio plastiko aplanko, į kurį Kenedi buvo sudėjusi dokumentus. Tol į ją žiūrėjo, kol ji ėmė gūžtis nuo tiriamo jo žvilgsnio. Bet susitvardė.
Šią Ašerio savybę žinojo jau seniai… jam puikiai sekasi pastebėti žmonių silpnybes ir, atėjus tinkamam metui, jomis pasinaudoti. Ji labai stengėsi neatskleisti jam savo trūkumų. Bet turbūt nepavyko.
Blogiausia, kad jis buvo su ja tą naktį, kai ji patyrė didžiausią gyvenime pažeminimą.
Kad ir kokia darbšti ir sumani ji būtų, toji naktis liks kaip juoda dėmė. Bent jau Ašerio atmintyje.
– Paklausyk, neturėtų būti sunku. Juk žavesio tau netrūksta.
– Ačiū.
Kenedi nekreipė dėmesio į jo lūpose virptelėjusią pasitikinčią šypseną.
– Tave filmuoti bus vienas malonumas. Dabar turi scenarijų. Būk geras, perskaityk jį, kol skrisime.
Gal tai nors kiek atitrauks jo dėmesį ir jis nesibraus į jos asmeninę erdvę.
Jis nužvelgė ją nuo galvos ligi kojų ilgėliau sulaikydamas žvilgsnį prie V formos marškinėlių iškirptės. Šįryt pasirinkti marškinėliai nebuvo kuo nors ypatingi, bet paprastai darbe ji vilki oficialesnius drabužius. Bet dabar jie vyksta į Bahamų sostinę Nasau, kur, prieš išplaukdami į atvirą jūrą, susipažins su laivo „Amfitritė“ įgula.
Ji nesuks sau galvos, kad apsirengė patogiai, net jei jo žvilgsnis verčia apgailestauti, kad nepasirinko verslo drabužių, kurie, kaip visada, saugotų ją kaip šarvai.
Ašeris palinko artėliau ir jo krūtinė ėmė kilnotis. Ji norėjo pasitraukti, bet protas ėmė pasiduoti kūnui.
O, kaip jis kvepia. Tai buvo vienintelė temstančio proto aiškiai suformuluota mintis.
– Ar tikrai to nori, Kenedi? Manau, galėtume sugalvoti… kaip kelionėje maloniau praleisti laiką.
Ji prisimerkė. Susiūbavo. Kažkaip jos ranka atsidūrė jam ant krūtinės. Plačios, tvirtos ir galingos.
Kerus išsklaidė kažin koks šaižus garsas. Ji krūptelėjo ir atsitraukė, nes skambėjo jos telefonas.
Ašeris pašaipiai trūktelėjo lūpų kampučius ir žaismingai kilstelėjo antakį. Žinojo, kokį įspūdį daro moterims. Nė viena jam neatsispirs.
Susijaudinusi ir susierzinusi Kenedi stvėrė telefoną ir atsiliepė net nepažvelgusi į ekraną.
– Ponia Dahan? Čia Simona iš „Masterso, Dilon ir Kuperio“.
Kenedi išplėtė akis. Širdis pašoko ir nusirito į kulnus.
Šio skambučio laukė keletą savaičių.
Ji pakilo, žvilgtelėjo į Ašerį ir paėjėjo į šalį. Nenorėjo, kad jis girdėtų pašnekesį.
Tada, ieškodama ramaus kampelio, nuėjo į kitą judraus terminalo pusę.
– Sveika, Simona. Malonu jus girdėti. Atleiskite dėl triukšmo, bet esu oro uoste, išskrendu darbo reikalais.
– Ką gi, tada neužlaikysiu. Tik noriu, kad žinotumėte, jog įmonės darbuotojus nustebino anketiniai jūsų duomenys ir pokalbis internetu. Jei jus tebedomina, siūlome jums darbą.
– Taip. Žinoma, – jai sunku buvo sudėlioti sakinį. – Džiaugiuosi tokia galimybe.
„Mastersas, Dilon ir Kuperis“ – svarbiausia reklamos agentūra Ramiojo vandenyno šiaurės rytuose. Šiame regione jie turi svarbių jų verslo paslaugų vartotojų, tokių kaip tarptautinis prekybos kava tinklas, garsios oro linijos, artostogų kelionių bendrovė ir daugelį kitų. Tokia proga pasitaiko tik kartą gyvenime. Būtent tokį darbą įsivaizdavo dirbsianti, kai pasirinko studijuoti rinkodarą.
Dėl tokios galimybės pastaruosius penkerius metus stengėsi kaip įmanydama, sunku patikėti, kad tokia proga pasitaikė ką tik baigus studijas.
Drebančiais pirštais Kenedi smarkiai spaudė telefoną prie ausies, kad girdėtų, ką sako Simona.
– Puiku. Malonu, kad dirbsite mūsų agentūroje. Lauksime po trijų savaičių. Ar laikas jums tinka?
Kenedi ėmė vaikštinėti pirmyn atgal, nes jaudinosi, nenustygo vietoje ir reikėjo išsikrauti, kad neimtų spiegti į ragelį ir neišgąsdintų tos vargšelės kitame laido gale.
Bet
