Remi privertė jį nusišypsoti, netgi juoktis. Ji pasijuto taip, tarsi būtų laimėjusi didįjį prizą. Ji dar kartą akinamai nusišypsojo.
– Aš esu Remi.
– Robertas, bet beveik visi mane vadina Bo.
Robertas skamba pernelyg griežtai, pernelyg formaliai, – gurkštelėjusi vyno pagalvojo Remi, – bet tikriausiai jis puikiai atitinka šaltą, ramų ir teisuolišką būdą. Bo tinka besišypsančiam vyrui, kuris slepiasi po niurgzlio kauke. Ir tas vyras jai patiko daug labiau.
Dreikot, dabar būtų pats laikas atsistoti ir išeiti. Kol nepadarei ko nors kvailo, pavyzdžiui, nepasiūlei apžiūrėti savo kelnaičių, kurios, kaip tyčia, yra raudonos ir jų iš viso beveik nematyti. Išgerk savo realybės tabletę, mieloji. Prisimeni paskutinį kartą, kai užsiėmei seksu? Tą kartą, kuris tapo pirmuoju ir paskutiniu vienos nakties nuotykiu? Prieš dvejus metus? Tu taip nusivylei, kad prisiekei daugiau niekada taip nesielgti… Ar vis dar prisimeni?
Remi prisiminė, bet labai, netgi labai nenorėjo klausyti protingosios Remi. Ji tokia nuoboda…
– Kiek viešėsi Belevju? – išblaškydamas jos pašėlusias mintis paklausė jis.
Remi pažvelgė į savo niekuo neišsiskiriantį laikrodį.
– Apie dešimt valandų. Išvyksiu su aušra. Tu gyveni kažkur netoliese?
Bo linktelėjo.
– Keliauji viena?
Remi suprato jo siekius – ji matė, kaip jos pačios susižavėjimas atsispindi Bo akyse.
– Taip, viena.
– Puikios atostogos… keliauti po vynuogynus, – tarė Bo tokiu formaliu tonu, kad Remi netgi susimąstė, ar teisingai supranta jo siunčiamas užuominas.
Tada jo ranka nuslydo per barą ir jis nykščiu perbraukė per tą riešo vietą, kurioje čiuopiamas pulsas, nuo jo prisilietimo šis iškart pagreitėjo. Po galais, ji žaidžia su atvira ugnim, – žvelgdama į jo stiprius plačius delnus ant jos išblyškusio riešo pagalvojo Remi.
Negalėdama atsitraukti nuo jo paprasto ir kartu tokio jaudinančio prisilietimo ji kita ranka paėmė taurę vyno ir sudrėkino lūpas.
– Na, tai kaip sekasi tavo kelionė? – Bo balso tonas nepasikeitė, bet pilkos akys, žvelgiančios tiesiai į jos lūpas, nuo aistros tarsi padūmavo. Kaip jis sugeba taip ramiai kalbėti, kai ją drasko baimė, geismas ir susižavėjimas?
Pabučiuok mane, – mintyse maldavo ji. Pamiršk maldavimus, – į ausį šnabždėjo protingoji Remi.
– O, tai – ne atostogos… Aš esu užkietėjusi klajoklė.
Jos atsakymas nuskambėjo geriau, nei tikėjosi – šiek tiek neužtikrintai, bet sakinys bent jau susidėjo iš žodžių. Gana įspūdinga, iš tiesų.
Jos riešą glostantis nykštys sustojo. Neeee!
– Gal gali paaiškinti? – paklausė Bo.
Remi negalėjo. Ji įstengė galvoti tik apie tai, kaip jis ją traukia. Norėjo pamatyti jį nuogą ir liesti jo šiltą raumeningą vyrišką kūną. Kaip ji gali prisipažinti, kad prieš trejus metus gyveno Niujorke, įgijo kompiuterinių mokslų daktaro laipsnį ir tapo jaunesniąja Fortune 500 kompanijos informacinio skyriaus vadove. Ji turėjo butą Manhatane, per savaitę dirbdavo po aštuoniasdešimt valandų, įsitaisė kumščio dydžio skrandžio opą ir kentėjo nuo panikos priepuolių. Jautėsi vieniša, nelaiminga, nevisavertė. Bjauri, reikli ir pikta. Kaip ji turėtų pasakyti, kad tik atsidūrusi ligoninėje suprato, kad dėl darbo aukoja sveikatą. Ir dėl ko? Dėl didelio atlyginimo ir mamos pripažinimo?
Ar jis bent galėtų pabandyti suprasti, jog ji visko atsisakė tik todėl, kad jai nepatiko tai, ką ir kodėl darė? Kodėl ji pabėgo? Į Europą. Paskui į Afriką ir Aziją. Kai užsienio šalyse nerado to, ko ieškojo, – kažko migloto ir neapčiuopiamo, kažko, kas suteiktų gyvenimui prasmę, – ji grįžo namo ir nusprendė to „kažko“ ieškoti keliaudama po savo šalį.
Matydama, kad Bo vis dar laukia atsakymo, ji gūžtelėjo pečiais ir krimstelėjo sau į lūpą.
– Kodėl? – Remi pakreipė galvą ir prie vidinės skruosto pusės priglaudė liežuvio galiuką. – Aš stengiuosi susivokti savyje – išsiaiškinti, kodėl vienaip ar kitaip elgiuosi ir priimu vienokius ar kitokius sprendimus.
Tarsi atsakydamas į jos dramatišką balso toną Bo suraukė lūpas.
– Ir kaip sekasi?
– Nekaip, – liūdnai tarė Remi. Nors ji visada mėgo iš savęs pasišaipyti, tyliai pripažino, kad visgi pradeda nerimauti, kad galbūt niekada nesuras to, ko ieško.
– Iš ko keliaudama gyveni?
Jo stebuklingas nykštys vis dar ritmingai judėjo ant jos riešo. Tikimybė, kad ji patrauks ranką, prilygo gebėjimui nustatyti saulės temperatūrą.
Santaupos, investicijos, nuosavybė… Remi visada tiek daug dirbo, kad nė neturėjo laiko išleisti savo nepadoriai didelio atlyginimo. Dabar ji puikiai gyvena iš dividendų, nuomos ir pavienių virtualių konsultacijų, kurios suteikia galimybę keliauti tiek, kiek nori. Jei Remi pasiseks, tą „kažką“ ji galbūt suras Portlande arba kitame mieste, kuriame lankysis.
– Aš lengvai susirandu naują darbą.
Savo pašto dėžutėje ji nuolat randa informacinių technologijų konsultavimo projektų pasiūlymų, ir juos, jei pasirodo įdomūs, priima.
– Kuriame tu…
– Darau šį bei tą… Aš esu nuostabi virtuvės šefė ir, jei nori žinoti, labai prasta padavėja.
Bo vėl nusikvatojo ir ji pajuto, kaip susitraukia įsčios. Kodėl šio rimtas akis ir tvirtą kūną turinčio vyro juokas taip jaudina? Taip stipriai užveda?
– Turėsiu omenyje.
– Na, o ką tu veiki?
Bo kilstelėjo antakius.
– Kaip tu manai?
Jo lūpų kampučiai išsirietė ir tapo seksualia šypsena. Ar jis flirtuoja? Šis vyras toks uždaras, kad ji negalėjo žinoti, tik numanyti.
– Sutinku pažaisti. Na, tu atrodai gana protingas, – paerzino Remi. – Apskaitininkas?
Bo susiraukė.
– Fui!
Remi taip pat suraukė kaktą.
– Teisininkas?
– Dvigubas fui!
Remi pabaksnojo pirštu sau per lūpą.
– Taigi, ne apskaitininkas ir ne teisininkas. Tada manau, kad dirbi vadovaujamą darbą.
– Taip.
