spaudėsi prie jo iš šalčio ir susijaudinimo nuraudusiais skruostais. Tą akimirką, kai ji pažvelgė į jį vaikiškai mėlynomis akimis, tarp jų perbėgo lyg kokia elektros kibirkštis. Taip būdavo visada. Po sueities nepraėjus nė minutei, jis vėl imdavo jos geisti. Anuomet jis neįsivaizdavo, kad galėtų gyventi be šios merginos.
Atplėšęs žvilgsnį nuo mėlynųjų akių, jis pasižiūrėjo į rausvas putlias jos lūpas. Tapo dar blogiau. Jos lūpos buvo tokios pat švelnios ir geidulingos kaip studijų laikais. Bučiuodamas Bri jis patirdavo didžiausią pasaulyje palaimą. Netekti tos galimybės jam buvo taip pat sunku, kaip ir atsisveikinti su muzika.
Pastaroji mintis privertė Janą grįžti į tikrovę. Įsitikinęs, kad Bri kojomis tvirtai remiasi į žemę, jis paleido ją iš glėbio, kol nepadarė kokios nors kvailystės, pavyzdžiui, jos nepabučiavo. Bri nusitvėrė savo automobilio veidrodėlio ir atsitraukė nuo Jano, žengusi didelį žingsnį atgal.
– Ačiū, – padėkojo ji ir vėl nuraudo. – Jaučiuosi labai nesmagiai.
– Nėra už ką, – pasakė jis labiau sau negu jai ir pridūrė: – Būtų blogiau, jei būtum paslydusi ant kelio ir sušlapusi bei išsipurvinusi džinsus.
– Tu teisus, – pasakė ji ir, vengdama jo žvilgsnio, nusuko akis į šalį.
– Visi tavo daiktai bagažinėje? – pasiteiravo jis.
– Taip, – patvirtino Bri apsidžiaugusi, kad netrukus imsis darbo. Viena ranka laikydamasi už automobilio šono, ji atsargiai nuėjo prie bagažinės ir pakėlė jos dangtį. Ant peties užsimetusi žalios spalvos kuprinę, iš bagažinės Bri iškėlė dar kelis juodus krepšius ir trikojį.
Janas paėmė iš jos tiek, kiek galėjo panešti, ir laiptais nusivedė ją į namus. Ji ėmė dėlioti įrangą ir jis, nenorėdamas trukdyti, išsitraukė mobilųjį telefoną. Laimei, perskaičius kelis elektroninius laiškus susijaudinimas, užkaitinęs kraują ir sudrumstęs protą, atlėgo.
Jokia moteris nėra padariusi jam tokio poveikio nuo… Jis suraukė kaktą ir susimąstė. Nuo tada, kai paskutinį kartą laikė Bri savo glėbyje. Net įžymioji dainininkė, kuri jo įrašų studijos reklamai nusifotografavo apnuogintu pilvu, nesugebėjo įžiebti tokio geismo, kurį dabar Janas juto Brajanai. Jis nesitikėjo, kad tai nutiks, – gyventi būtų paprasčiau, jei viską būtų galima pakeisti, – bet negalėjo paneigti to, kas ką tik įvyko.
Misę, jei sužinotų, ištiktų priepuolis, ir viskas baigtųsi indų daužymu.
Bri dar kartą sustatė įrangą, nors ir žinojo, kad stengiasi veltui. Praėjo valanda, bet Jano sužadėtinė nepasirodė. Jei neatvažiuos po pusvalandžio, gali nutikti taip, kad išvis neatvyks. Pažiūrėjus pro langą tapo aišku, kad kelias netrukus taps neišvažiuojamas.
Ji pati vos įstengė įveikti kelią per kalnus. Kai automobilį vieną ar du kartus sumėtė, jai apmirė širdis. Bet tai buvo menkniekis, palyginus su sukrėtimu, kurį ji patyrė pamačiusi Janą.
Paskutinį kartą jie matėsi prieš devynerius metus. Ji turėjo būti jį jau pamiršusi. Seniai pamiršusi. Vis dėlto tą akimirką, kai prigludo jam prie krūtinės, o paskui pasižiūrėjo į tamsiai žalias jo akis, kuriose kadaise skęsdavo, metai, praleisti gyvenant atskirai, kažkur dingo. Nebeliko ir priežasčių, paskatinusių palikti Janą, ir ją kamavusio širdies skausmo bei abejonių.
Jai pasirodė, kad ir jis jaučia tą patį. Akimirką ji patikėjo, kad jiedu yra artimi. Jo akys sužibo iš geismo ir troškimo, lūpose pražydo šypsena. Tada jis nusuko žvilgsnį į šalį ir skausmingai atsidusęs atstūmė ją nuo savęs.
Staiga ji suvokė, kad elgiasi kaip kvailė.
Sunkiai vilkdama kojas ji nuėjo prie savo įrangos. Fotoaparatai Brajanai buvo tam tikra priebėga ir saugumo garantas. Jie tarsi siena skyrė ją nuo pasaulio. Ji pažvelgs pro objektyvą, ir viskas bus gerai.
Ji tuo tikėjo.
Tačiau dirbdama ji neatsispyrė pagundai slapta patyrinėti Janą. Kad ir kaip stengėsi susikaupti, jos akys nevalingai kilo aukštyn; per tas kelias sekundes ji spėjo pamatyti plačius jo pečius, pridengtus juodų plonos vilnos marškinių. Taip pat jo rankas, stipriai gniaužiančias telefoną ir įnirtingai daužančias nešiojamojo kompiuterio klaviatūros klavišus. Ir stangrios jo sėdynės linkį, dar ryškesnį todėl, kad mūvėjo pilkas vilnones kelnes…
Jai teliko atsidusti. Bri stengėsi galvoti tik apie įrangą. Dirbdama tikėjosi užsimiršti. Gal ir kvaila, bet ji jo geidė, netgi pavydėjo, prisiminusi praeitį. Tiesa, jiems nepavyko. Dėl tam tikrų priežasčių jiedu negalėjo būti pora, todėl Bri jį paliko. Ir niekados dėl to sau nepriekaištavo.
Tiesą sakant, baigiantis jų draugystei jųdviejų ryšys jau buvo gerokai apsilpęs. Per paskutinius du mėnesius Janas labai pasikeitė.
Be kitų priežasčių, jis anksčiau Bri patiko dar ir todėl, kad buvo visiškai nepanašus į jos tėvą.
Dagas Harperis visas savo jėgas skyrė tik darbui. Jam sekėsi, tad savo energiją ir laiką jis atidavė nuosavai statybos įmonei. Jo darbininkai surentė bent pusę Našvilio pastatų, ir iš to Dagas susikrovė nemažą turtą. Jos motina, turėdama daug laisvo laiko, keliavo po pasaulį ir švaistė savo vyro pinigus. Kad Brajana tuščiuose namuose nesijaustų vieniša, ją prižiūrėjo auklė, kuri čia ir nakvodavo.
Bri gyvenimas buvo vienišas ir liūdnas, ir ji prisiekė, kad užaugusi gyvens kitaip. Mergina svajojo apie vyrą, kuris kiekvieną vakarą grįžtų namo. Tokį, kuriam šeima būtų svarbesnė už darbą. Šeima ir meilė jam turėtų rūpėti labiau negu pinigai ir verslas. Jautrios sielos muzikantas atitiko visus Bri reikalavimus.
Janas turėjo viską, ko jai reikėjo, be to, jam sekėsi muzikuoti. Bet paskui jis nustojo groti, metė mokyklą ir įsidarbino įrašų studijoje. Ir visas pasinėrė į darbą.
Per vieną naktį jos muzikantas dingo, tapo panašus į jos tėvą. Jai buvo sunku su tuo susitaikyti, bet, šiaip ar taip, viskas baigėsi gerai. Jano verslas klestėjo, netrukus jis ves populiariosios muzikos žvaigždę. Bri irgi turi savo įmonę, kuria labai didžiuojasi, o vieną dieną sutiks ir savo žmogų. Ši fotosesija neturėtų jos trikdyti. Visiškai neturėtų.
Jei taip, kodėl pilve plazda drugeliai?
Jos mintis pertraukė Jano balsas. Vyras garsiai su kažkuo kalbėjosi telefonu. Atrodė nusiminęs, ir Bri palengvėjo supratus, kad jis jaudinasi tik dėl oro ir dėl to, kad Misė vėluoja. Vieną akimirką net pagalvojo, kad jis kalbasi su Natalija ir reikalauja atsiųsti kitą fotografą. Būtų negerai. Jai tektų grįžti į Našvilį ir aiškintis savo draugėms.
– Kaip? – skardus Jano balsas aidu nuvilnijo per tuščią kambarį, kuriame Bri pakavo daiktus. – Tik todėl? Ne, ne, aš tavęs nekaltinu. Ir tu, ir kūdikis turite būti saugūs. Tai svarbiausias dalykas. Susitiksime kitą kartą.
Bri suakmenėjusi laukė, kuo baigsis pokalbis. Mintyse pasidžiaugė, kad paprašė Amelijos užsakyti kambarį netoli esančiame viešbutyje. Grįžti tokiu oru atgal į Našvilį būtų per daug pavojinga. Ji pažvelgė pro didžiulį erkerio langą į slėnį. Visur buvo balta. Nesimatė nei automobilių, nei kelių, nei medžių. Vien balta spalva.
Pasigirdo bjaurus keiksmas,
