stengtis dėl savęs paties. Per pastaruosius dešimt metų Taileris sukūrė savo kompaniją, prekiavo pačiais gražiausiais brangakmeniais ir senienomis. Gyveno taip, kaip net nesapnuodavo būdamas vargeta Vegaso vaiku. Amelija privertė jį patikėti, kad jis visko gali pasiekti.
Ne, tikrai nerizikuos draugyste net dėl nuostabiausio sekso visatoje.
Taileris pakėlė akis ir pamatė iš tarpdurio jį stebinčią Ameliją. Ji nepribėgo ir nepuolė į glėbį, bet šią akimirką entuziastingo sutikimo jis jau nebesitikėjo. Buvo patenkintas, kad ji bent jau nepaliko jo čia stovėti nežinia kiek.
Amelija abejodama žengė kelis žingsnelius ir nieko nesakė. Šiandien atrodė nuostabiai. Tarsi spindėjo visa ir Taileris nepajėgė atplėšti akių – jos bėgiojo moters kūnu, žavėjosi nerta suknele. Tamsiai violetinė tunika, raukta po putlia krūtine, siekė kelius. Ji mūvėjo juodas tampres ir avėjo batus, paryškinusius dailias kojas.
Gilioje V formos suknelės iškirptėje spindėjo pakabukas su ametistu, kurį jis buvo atsiuntęs gimtadienio proga. Ašarėlės formos brangakmenis kybojo tiesiai jai tarp krūtų ir traukė vyro akį. Daugeliu prasmių Amelija miniatiūrinė, bet Dievas apdovanojo ją tokiu turtu, kurio užtektų trims moterims.
Taileris žinojo, kad nederėtų spoksoti, bet mintis užvaldė prisiminimai apie vestuvių naktį, todėl nusisukti nepajėgė. Akimirksniu prieš akis iškilo nuogas Amelijos kūnas ant viešbučio lovos. Delnai sudilgsėjo prisiminus, kaip glostė kiekvieną nepriekaištingos porcelianinės odos lopinėlį. Kaip ragavo tas krūtis. Klausėsi jos dejonių aido.
Vestibiulyje staiga pasidarė labai karšta. Koks žiaurus likimo pokštas: davė jam moterį, trokštamą žmoną, o tada neleidžia pasilikti. O turėti jos Taileris negali. Reikia tai sau nuolat priminti. Jiedu tik nuvils vienas kitą ir suardys draugystę.
– Labas, Ame, – pasisveikino pagaliau pažvelgęs į akis.
Ji sunkiai nurijo ir sunerimusi pažvelgė į jį. Tos didžiulės rudos akys labai priminė elnę, išgąsdintą netikėto judesio. Taileris negalėjo to pakęsti. Anksčiau Amelija niekada kitaip į jį nežiūrėdavo, tik meiliai žavėdamasi. Reikia manyti, kad tai sugriovė santuoka. O juk jis tik pabandė patirti, ką reikštų užmegzti tikrus santykius su savo reiklia, daug dėmesio reikalaujančia geriausia drauge. Vos pasibaigė medaus mėnuo, o jis jau pakliuvo į bėdą. Tikrai nereikėjo taip ilgai delsti ir greičiau pasikalbėti su ja.
– Ką čia veiki, Taileri?
Akivaizdu, kad mandagumo jie nepaisys.
– Atvažiavau su tavimi pasikalbėti.
Ji sunėrė ant krūtinės rankas, krūtys vos neišvirto pro iškirptę.
– Nori pasikalbėti dabar? O kaip tos kelios savaitės, kai mėginau susisiekti, o tu mane tiesiog ignoravai? Kai aš norėjau su tavimi pasikalbėti, tai neturėjo jokios reikšmės. Negi turėčiau viską mesti vien dėl to, kad pagaliau nusprendei, jog esi pasirengęs srėbti visą šią košę?
Susimąstęs Taileris šyptelėjo, pasitrynė ranka šiurkštų smakrą. Dabar gal ne metas įtikinėti, kad nieko čia tokio. Amelija visada buvo labai jausminga – pyktis akimirksniu suliepsnodavo. Jau buvo matęs, kaip ji paleidžia gerklę ant buvusių vaikinų, jokiu būdu nenorėtų pakliūti jų vieton.
– Atsiprašau, kad negrįžau su tavimi. Turėjau padaryti keletą dalykų.
– O man reikėjo, kad su manimi pasikalbėtum! – Ji žengė dar kelis žingsnius, tamsių kaštoninių plaukų sruoga išslydo iš segtuko ir įrėmino veidą. Rausva spalva nudažė skruostus ir dekoltė ir sudarkė blyškią kreminę odą. – Mes susituokę, Taileri. Susituokę! Nebegali to nepaisyti. Ir aš labai norėčiau apsimesti, kad nieko nebuvo, bet vis tiek reikia tą klausimą užbaigti. Pasikalbėti. Tu daugybę kartų nepaisei manęs dėl verslo, bet dabar tam netinkamas laikas.
– Žinau. – Jis ramindamas ištiesė ranką. Skaudu girdėti, kokia ji netekusi galvos dėl tos situacijos, bet nieko nepadarysi. Verslas svarbiau nei fiktyvi santuoka net ir su geriausia drauge. – Turėjau paskambinti, žinau. Atleisk. Tikėjausi parskristi kuo greičiau, kad galėtume pasikalbėti akis į akį.
Atrodė, kad Amelija kiek aprimo. Rankos nusviro prie šonų, pečius apleido įtampa. Tačiau akys liko susirūpinusios. Kažkas negerai. Tai ne tik susierzinimas. Taileris pažinojo Ameliją geriau nei kas kitas šioje planetoje. Net būdamas už tūkstančių mylių telefonu pajusdavo, kad ji nusiminusi. O susitikus sunku nepastebėti, kad kažkas negerai.
Amelija vėl sunėrė ant krūtinės rankas, Taileris pastebėjo, kad ji nemūvi vestuvių žiedo. Pajuto savąjį ant piršto. Pats nežinojo kodėl, bet po ceremonijos klusniai jį mūvėjo. Kažkodėl susierzino sužinojęs, kad žiedą nešioja tik jis vienas.
– Kur tavo žiedas? – paklausė.
– Namuose, papuošalų dėžutėje. Dar prieš penkias minutes niekas nežinojo, kad ištekėjau, Taileri. Negaliu vaikščioti kaip povas su milžinišku akmeniu ant piršto – sulaukčiau milijono klausimų.
Ji visiškai teisi. Pora karatų sunaikina visą subtilumą. O jos žiedas su tobulu aštuonių karatų tobulo baltumo kvadrato formos deimantu. Taileris užsakė jį likus kelioms savaitėms iki susitikimo ir vežėsi kartu su keliais kitais papuošalų rinkiniais į Los Andželą potencialiam pirkėjui. Tik dėl to ir dalyvavo susitikime, kad pasitaikė pakeliui. Paskutinę akimirką beieškant vestuvinių žiedų, pačiupo jį iš viešbučio saugyklos. Susitarė, kad pokštui pasibaigus Amelija jį grąžins.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
