tiesą sakant, tomis nesąmonėmis netiki. Ji pasinėrė į verslą kartu su draugėmis, nes, pirmiausia, jos pakvietė. Antra – verslas nepaprastai pelningas. Nors vedybų statistika niūri, žmonės noriai žengia šį žingsnį, iššvaisto tūkstančius dolerių vien tam, kad vėliau dar daugiau paliktų skyrybų advokatams.
Natalijos nuomone, kiekviena pora, įėjusi pro koplyčios duris, laikoma pražuvusia. O ji gali bent jau surengti vestuves, kurių jaunieji nepamirš. Kiek galėdama geriau diriguos dieną, kurią jie ilgai prisimins. Po vestuvių vis tiek laukia tik riedėjimas į nuokalnę.
– Skaitmeniniai kvietimai bus baigti rytoj. Ar turi elektroninių adresų sąrašą, kad galėčiau juos išsiųsti? – paklausė Greta.
Natalija nubudo iš minčių ir pažvelgė į planšetę.
– Taip, sąrašas čia.
Paprastai niekas net nesvarsto kviesti į vestuves elektroniniu paštu, bet šįkart nespės parengti popierinių kvietimų dizaino, išspausdinti, surašyti adresų, išsiųsti paštu ir gauti atsakymus vos per mėnesį.
– Sakei, kad renkamės žiemos stebuklų šalies temą? – pasitikslino Amelija.
– Lilė užsiminė. Ji nieko tiksliai nežino. Šią popietę turiu kalendoriuje pasižymėjusi susitikimą su sužadėtiniais, taigi tuomet viską ir nuspręsime. Bri, tu sužadėtuvių nuotraukas darai penktadienio rytą, ar ne?
– Taip, – atsakė Bri. – Jie nori fotografuotis jaunikio motociklų parduotuvėje.
Natalija pažinojo Lilę jau seniai, bet jos būsimasis sutuoktinis net ir ją nustebino. Frenkis turėjo motociklų parduotuvę. Jis vilkėjo flanelinius marškinius, aptemptas kelnes, buvo apaugęs barzda, tatuiruotas – labiau priminė medkirčių užaugintą baikerį nei sėkmingą verslininką. Tikrai ne tokį vyrą Natalija būtų išrinkusi savo geriausiai vaikystės draugei, neabejojo, kad ir Kolinas ne jį Lilei būtų numatęs.
Tiesa, jis atrodė mielas vyrukas, ir net Natalija matė, kad po tomis tatuiruotėmis bei plaukais jis visiškai tinkamas Lilei. Natalija neteigtų, jog jie įsimylėję, nes ji pati meile netiki. Vis dėlto biologija – galinga jėga, ji užtikrina rūšies pratęsimą. Per sužadėtuvių vakarėlį jiedu vos atplėšė vienas nuo kito rankas.
– Gerai, šį rytą tiek, – tarė Bri. – Aš eisiu į laboratoriją ir užbaigsiu tvarkyti šeštadienio vestuvių nuotraukas.
Natalija peržvelgė darbotvarkę.
– Taip, jau viskas.
Bri ir Amelija atsistojo, išėjo iš pasitarimų kambario, tačiau Greta liko prie stalo. Ji kurį laiką smalsiai stebėjo Nataliją.
– Kas tau darosi? Atrodai išsiblaškiusi. Irzlesnė nei visuomet.
Kokia ji miela, kad pastebėjo. Natalija žino, kad maloniausio metų žmogaus titulo nepelnytų, bet visai nereikia, kad draugės tai primintų.
– Nieko man nesidaro.
Greta sukryžiavo ant krūtinės rankas ir taip pažiūrėjo į Nataliją, kad buvo aišku: ji iš čia niekur nesitrauks, kol ši neišsilies.
– Artėja Kalėdos.
O tai daug pasako.
– Kas tai? Sostų karai? Aišku, kad ateina Kalėdos. Juk jau beveik gruodis, mieloji, o Kalėdos – viena iš lengvai nuspėjamų švenčių.
Natalija padėjo planšetę ir susiraukė. Kasmet Kalėdos jai iššūkis. Dažniausiai norėdama jų išvengti ji išsiruošdavo į kelionę, bet sutrukdė tos vėlyvos vestuvės. Reiškia, teks tupėti namuose ir niekur nekišti nosies. Savaime aišku, nenorėtų sutikti Kalėdų su vienu iš tėvų ir dabartiniais jų sutuoktiniais. Kai paskutinį kartą tam ryžosi, motinos trečiąjį vyrą netyčia pavadino antrojo vyro vardu ir visą vakarą jautėsi nejaukiai.
Natalija atsirėmė nugara į krėslą ir atsiduso.
– Šiemet jos mane nervina labiau nei kitais metais.
Taip ir buvo. Natalija pati nežinojo kodėl. Gal prie švenčių prisidėjo tai, kad visos draugės palaimingai įsimylėjusios. Skaudėjo dvigubai.
– Kur nors keliausi ar liksi namuose? – paklausė Greta.
– Namuose. Galvojau nuskristi į Buenos Aires, bet neturiu laiko. Įterpėme tas skubotas vestuves šeštadienį prieš Kalėdas, man teks jose dalyvauti, todėl nespėsiu paruošti metinių ataskaitų.
– Juk neketini dirbti per šventes? – įsirėmusi į klubus paklausė Greta. – Neprivalai švęsti, bet, po galais, reikia ir tau pasiimti laisvų dienų, Natalija. Kartais dirbi po septynias dienas per savaitę.
Natalija tik numojo. Darbas jos tiek nenervina kaip dykinėjimas. Ji neturi šeimos, kur skubėtų kas vakarą grįžti, nei krūvos skalbinių ar netvarkingų namų, kuriuos vyras ar vaikai sujaukia greičiau, nei spėji valyti. O darbas Natalijai patinka.
– Aš nedirbu taip ilgai kaip tu ar Amelija. Nesėdžiu čia iki vidurnakčio.
– Nesvarbu. Tu darbui skiri per daug laiko. Turi atsitraukti. Gal nuskristi į kokią tropikų salą ir paflirtuoti su gundančiu nepažįstamuoju.
Tai išgirdusi Natalija tik suprunkštė.
– Atleisk, bet vyras nepadės išspręsti mano problemų. Su jais viskas tik pablogėja.
– Juk nesakau, kad įsimylėtum ir ištekėtum. Tik patariu užsirakinti su juo viešbučio kambaryje, kol nuaidės paskutiniai Naujųjų fejerverkai. Kam pakenks viena kita karšto sekso naktis?
Natalija pažvelgė į Gretą ir suprato, kas jai iš tiesų neduoda ramybės. Tebeskaudėjo, nes per sužadėtuvių vakarėlį Kolinas ją atstūmė. Niekam apie tai nepasakojo, bet jei nepateiks Gretai rimtos priežasties, ji neatstos iki pat Naujųjų.
– Gana skaudu, kai vaikinas, kuriam siūlaisi, – geriausios draugės brolis, – ima ir atsuka nugarą.
Greta tik išsižiojo ir susmuko krėsle.
– Ką? Kada tai nutiko?
Natalija gurkštelėjo sojų latės su grietinėle ir atsakė:
– Per Lilės sužadėtuves išgėriau per daug šardonė ir sugalvojau surizikuoti su jos vyresniuoju broliu, kurio geidžiau nuo pat paauglystės brandos pradžios. Švelniai tariant, jis atsisakė. Istorijos pabaiga. Todėl ne, ne ta nuotaika, kad šėliočiau.
– Kaip apmaudu, – tarė Greta.
– Galima ir taip pasakyti.
– Bet, iš kitos pusės, neprivalai su juo susitikti iki pat vestuvių, ar ne? O tada būsi per daug užsiėmusi, kad suktum galvą.
– Pasistengsiu tą dieną atrodyti nepaprastai gerai, kad jis suprastų, ką prarado.
– Mano mergaitė. Eisiu dabar prie tų elektroninių kvietimų.
Natalija linktelėjo ir stebėjo, kaip draugė
