save taip grauži? Aš tau išrinkau kelias tikrai gražių batų poras. Be to, savo lyties išdavike tave galima vadinti nebent todėl, kad tavo namuose nėra moteriškų žurnalų, – pagrįsdama savo žodžius Peidžė iškėlė Iliustruoto sporto žurnalą. – Rimtai. Jei šie vyrukai nebūtų pusnuogiai, žurnalą sviesčiau į kitą kambario galą. O, palauk, – Peidžė svajingai nusišypsojo. – Kas jis? Ak, vyruti.
Holė pažvelgė į dviejų puslapių dydžio blizgančią nuotrauką su seksualiu bemarškiniu ledo ritulio žaidėju. Jo rudi plaukai buvo tobulo ilgio: nei skustas plikai, nei apaugęs gaurais. Mėlynos akys buvo ryškios kaip niekad. Vyras sėdėjo persirengimo kambaryje, žemiau liemens buvo su visa apranga (kelnės, kojinės ir pačiūžos), o nuo liemens į viršų tik raumenys ir nuostabi bronzinė oda. Už nugaros užrašytas jo vardas ir didelis skaičius aštuoniolika, baltai šviečiantis tamsiai mėlyname Audros marškinėlių spalvą atkartojančiame fone.
– Tai Lukas Magvairas. Mano pastarųjų dvidešimties minučių mantros tema. Vyras ekrane, – Holė pamojo į gražų to kvailio veidą televizoriaus ekrane.
– Ei, kodėl nepasakei, kad jis – tikras gražuolis? Būčiau klausiusis įdėmiau. – Tikriausiai pirmą kartą nuo atvykimo Peidžė nukreipė akis į ekraną. – Mmm… Galbūt tu teisi. Turėčiau dažniau žiūrėti ledo ritulį.
Holė nusišypsojo. Ji stengėsi draugę sudominti sportu beveik dešimt metų. Kodėl nesuprato, kad tai padaryti galima tik ją sugundžius?
– Žinai, kad esi nepataisoma?
Peidžė draugiškai nusišypsojo.
– Esu išsiskyrusi moteris, kurios horizonte nesimato jokių rimtų santykių perspektyvų. Naudojuosi kiekviena galimybe pavarvinti seilę, – ji vėl pažvelgė į ekraną. – O panašu, kad šis vyrukas tikrai žino, kaip elgtis su moterimi.
Holė nedrįso prieštarauti. Ir dėl to kažkur giliai pasąmonėje pyko dar labiau. Ant vieno mėgstamiausių ledo ritulio žaidėjų. Viena diena kvailos žurnalistės kailyje ir jos sporto pasaulio supratimas sudužo į šipulius. Stabilus atlyginimas kol kas buvo vienintelis džiugus dalykas, kurį atnešė ši avantiūra. Ypač po tokio gėdingo pirmo vakaro. Šį darbo pasiūlymą priėmė tik todėl, kad pasirodytų prieš kamerą. Vienas žingsnelis arčiau svajonės vesti televizijos sporto laidą. Tačiau dabar…
– Man ramybės neduoda mintis, kad priėmusi šį pasiūlymą nesuklydau, – prisipažino Holė.
Pabaigusi universitetą sporto srityje ji dirbo anonimiškai rašydama straipsnius įvairiems sporto tinklaraščiams. Ledo ritulys, krepšinis, beisbolas, futbolas, golfas… ji rašė apie viską. Tik niekas apie tai nežinojo, nes visus jos kruopščiai parašytus straipsnius pasirašydavo tinklaraštininkas. Tačiau tai buvo vienintelis būdas, leidęs pragyventi iš rašymo. Kiekvieną laisvą minutę ji bandydavo prastumti vieną iš savo analitinių straipsnių.
Holei patiko rašyti tokius straipsnius: užuot dėsčius faktus, statistiką ir rezultatus, ji galėjo juos interpretuoti, analizuoti, spėlioti, kodėl komandai pasisekė, patarti, ką sportininkai galėtų padaryti geriau, kritikuoti kvailus vadybinius sprendimus ir prastai pasirodžiusius žaidėjus.
Tokia gili žaidimo analizė yra raktas, atversiantis duris ten, kur Holės vieta – televizijoje, kurioje dirbo jos mama. Mergina norėjo garsiai skaityti savo tekstus, jais dalytis su sportą mylinčiais žmonėmis. Visi gali skaityti televizijos suflerį, bet Holė norėjo keisti žmonių pasaulį.
– Turiu galvoje, mes su Džėjumi tą Moterų ledo ritulio šou kūrėme juokais. Tačiau jis man padėjo priartėti prie tikslo labiau nei visi mano straipsniai, – laupydama raudoną nagų laką, kurį Peidžė privertė užsitepti ant trumpų nagų, Holė nuleido akis. – Tačiau nesijaučiu gerai. Jausmas toks, tarsi parsidavinėčiau. Aš verta pajuokos. Ar įsivaizduoji, ką apie tai pagalvotų mano mama?
– Ei, nustok savęs gailėtis. Neleisiu naudoti mamos kortos. Ji tave mylėjo ir norėtų, kad būtum laiminga. Hole, net jei tavo mama būtų gyva, savo kelią turėtum pasirinkti pati.
Holė krestelėjo ant sofos.
– Žinau, bet vis tiek nerimauju, kad galiu ją nuvilti. Priimdama šį pasiūlymą vadovavausi mintimi, kad svarbiausia būti viešumoje. Dabar nebežinau.
Ji persibraukė rankomis per veidą.
– Lukas Magvairas galvoja, kad aš – tikra idiotė! Kaip dabar turėčiau iš jo paimti išsamų interviu? Ir aš net neturiu leidimo keliauti su komanda! Uždavinėju pačius kvailiausius klausimus. Aš net neverta vietos privačiame lėktuve.
Virš nuotraukos su bemarškiniu Los Anželo Lakers žaidėju išlindo Peidžės akys.
– Ei, pralinksmėk. Praėjo tik viena diena. Šis darbas – tai kertinis akmuo, surinkęs daugiau nei šimtus tūkstančių YouTube peržiūrų. Juk negali žinoti, kur ši avantiūra tave nuves. Be to, kaip manai, ką dabar veikia tavo sporto žurnalistikos bendrakursiai? Kalbina komandos talismanus ir pranešinėja, kas pelnė daugiau įvarčių dvylikamečių futbolo varžybose. Esu tikra, kad pasiekei daug daugiau nei kuris nors iš jų, – Peidžė užvertė žurnalą ir numetė ant kavos stalelio. – Tu dirbi su profesionalia ledo ritulio komanda ir kalbini geriausius žaidėjus. Ir taip, galbūt tai nėra tobulas darbas, bet, patikėk manimi, gali būti daug blogiau. Kaip sako vienas mano draugas… – Peidžė kilstelėjo tobulos formos antakį. – Susiimk, princese. Daryk tai, ką reikia daryti.
Holė atsiduso.
– Nekenčiu, kai būni teisi.
– Tada tikriausiai manęs nekenti nuolat, – draugė pasišaipė su žaisminga šypsena, išnykusia po akimirkos. – Pakėliau motyvaciją? Jei vis dar nori apie tai pasikalbėti, atšauksiu pasimatymą ir galime nueiti kur nors išgerti.
– Ei, tikrai! Tu eini į pasimatymą, – Holė papurtė galvą. – Visai pamiršau, nes nieko nepasakoji apie savo paslaptingąjį vyrą.
– Viskas taip šviežia. Mes vis dar tikriname vienas kitą. Visas smulkmenas papasakosiu tada, kai geriau vienas kitą pažinsime, – Peidžė yra vienintelis žmogus pasaulyje, mokantis taip užtikrintai mirktelėti akį.
– Net neabejoju. O dabar keliauk ir pasilinksmink. Be to, aš patekau į patį sportinės krizės įkarštį. Tikrai neturiu kantrybės aiškinti, kad futbole niekas nemėto kamuolio į krepšį.
Peidžė nusikvatojo iš kandžios pastabos.
Holė gūžtelėjo pečiais.
– Kaip jau sakiau, priėmiau sprendimą. Vykdysiu susitarimą. Galbūt net juos įtikinsiu, kad leistų padaryti tikrą reportažą. Oho, jei tik man leistų rimtai ir oriai, taip, kaip žaidėjai to nusipelnė, papasakoti apie pirmąjį Audros pasirodymą atkrintamosiose.
– Štai kur dvasia! Parodyk tiems vyrams, kas čia viršininkas, – vos tik Peidžei atsistojus suskambo telefonas. – Matai? Tai tikriausiai koks tavimi susižavėjęs ledo ritulio pasaulio titanas, kuris skambina norėdamas tave prisivilioti į savo komandą.
– Ar galėtų būti kas nors kitas? – Holė ironizavo. – Perduok linkėjimus savo vaikinui.
– Jokiu
