erdvę. Vaizdas buvo per karštas, tad metė jį iš galvos.
– Nesvarbu. Atvažiavau tik kelioms dienoms.
Rokas neskubėjo trauktis. Frenkė pažiūrėjo į šoną, į tuščią taurę, kurią kažkodėl vis dar spaudė rankoje, apsidairė. Žiūrėjo bet kur, tik ne į jį.
– Pasilik ilgėliau. Atsigriebsim.
Viskas išblanko, liko tik jis – jo kūnas ir jo aistra. Dešimt metų Frenkė svajojo apie šią akimirką. Ji verkė, ilgėjosi ir svajojo. O dabar verčiau mirs, nei suteiks jam pasitenkinimą.
– Už ką atsigriebsim? Neturiu noro grįžti prie senų reikalų.
– Manai, juos baigėme? Tada? Siauroje lovoje tavo tėvo ūkyje? – Jo žodžiai skambėjo lipšniai ir paslaptingai. – Nė nenutuoki, brangioji, kaip toli būčiau norėjęs su tavimi nueiti.
Jis sugriebė jos trumpus plaukus ir patempė. Frenkė krūptelėjo – ne iš skausmo, bet nuo išdavikiško malonumo.
– Kaip toli norėčiau su tavimi nueiti dabar… – Jis perliejo jos veidą alkanu žvilgsniu. Frenkė suvirpėjo.
– Nė nesvajok, – sušnypštė.
Rokas šyptelėjo. Tada susiraukė ir papurtė galvą.
To pakako. Jinai pabandė jį stumtelėti. Beviltiška – tvirtas kaip uola. Rokas nusikvatojo, bet pasitraukė. Žengė į šoną. Jo balsas pasikeitė.
– Tavo kumelės ilsisi viršutiniuose garduose. Jos puikiai pasirodė.
Frenkė buvo pasiryžusi bėgti paskui tą vyrą į pasaulio kraštą, bet po dviejų žingsnių sustojo. Susitvardė.
– Ačiū.
– Man buvo malonu, Frenke, – sušnabždėjo grasinamai Rokas. – Trokštu tai pakartoti.
Jis pasišalino. Frenkė ne tiek girdėjo jį nueinant, kiek jautė, kaip ore atslūgsta įtampa. Poniai dairėsi į ją užjausdami. Be abejo, sunku dalytis atokvėpio valandėle su kuo nors, kam reikia išskirtinio dėmesio.
Ji rado kumeles. Razina ir Uoga ne tik turėjo po žvaigždę kaktoje, bet paveldėjo ir nuostabų Ipanemos gymį. Frenkė nieku gyvu nebūtų galėjusi paneigti, kad Rokas jas myli ir nepaprastai rūpinasi – apie tai sklandė legendos. Frenkė didžiavosi, kad Ipanemos padermė dabar priklauso vienam geriausių veisėjų pasaulyje. Jei dar Ipanema būtų čia…
Frenkės brolis Markas būtų sužavėtas. Jis buvo žinomas arklių genetikos specialistas, Ipanema išgarsino jų žirgyną. Frenkė žinojo, kad Markas palaiko ryšius su Roku, dalijasi su juo profesinėmis paslaptimis, bet tėvas tyliai nervindavosi kaskart, kai būdavo paminimas Roko vardas. Tėvo įtarimai nepasitvirtino, bet jis neleido Frenkei pamiršti jų turėjęs. O, ne. Ir jis nubaudė Frenkę – išsiuntė į vienuolyną, kad išmoktų „gerai elgtis“.
Dabar mergina jau penkerius metus nebegyvena Airijoje. Ji sukūrė save iš naujo. Madridas tapo jos namais, Evana – jos gyvenimu. Tėvas perleido verslą Markui ir mergina matydavo gražuolius žirgus tik retkarčiais, kai aplankydavo brolį.
Ji išbučiavo blizgančius kumelių sprandus, šios atsidėkodamos suprunkštė. Žirgai nuramino Frenkę.
Kartais su gyvūnais lengviau sutarti nei su žmonėmis. Tiesą sakant, jie pakantesni nei žmonės. Žinoma, turi savo nuotaikas ir būdą, bet jie niekada jos neteisė, nevertė jaustis nerangia, nevikria padauža, kaip žmonės. Ypač Ipanema. Padovanota Frenkei dar kumelaitė, Ipanema iš pagrindų pakeitė jos gyvenimą.
Ji mylėjo tą žirgą, o Ipanema mylėjo ją. Kai Ipanema buvo parduota Rokui, Frenkei plyšo širdis.
Mergina išėjo į šiltą orą. Minios jaudulys ir riaumojimas nurimo, bet iškilmės tik prasidėjo. Vėliau bus vakarėlis Molina Lario viešbutyje, šeimininkai vaišins šampanu. Esmė liepė Frenkei ten dalyvauti.
Tai labdaros renginys polo pasaulyje, garsiausias po Dubajaus ir Dovilio! Tau reikia atsipūsti – gyvenimas ne vien darbas!
Tačiau Rokas greičiausiai ten bus, o Frenkės jėgos senka. Galbūt ji neis, maloniai praleis naktį lovoje ir užgniauš troškimą vėl jį pamatyti.
Ji pasitaisė saulės akinius ir nužingsniavo baltų pavėsinių link. Kojos klausė geriau, nebedrebėjo. Bet atsipalaiduoti ir džiaugtis sėkmingai įvykdžius užduotį dar per anksti. Stadiono pakraštyje ant pakylos stovėjo ir ekranuose buvo rodomi keturi aukšti vyrai, vilkintys raudonas su juodu ir baltu uniformas, ir keturi – mėlynas su geltonu. Visų akys buvo nukreiptos į juos. Netgi Frenkės.
Juos supo gražūs žmonės, bet Frenkė laikėsi nuošaliai, tik stebėjo.
Džiaugsmo šūksniai… Taurė leidžiama iš rankų į rankas, rodoma aistruoliams. Dantė šypsojosi nerūpestinga, pasitikinčia ir akinama šypsena. Rokas perkreipė lūpas. Minia juos dievino.
Jie nulipo nuo pakylos į gerbėjų, daugiausia merginų, minią. Na, jie buvo tiesiog malonūs! Leidosi apsupami aistruolių, kartu maudėsi šampano pursluose, paskui leidosi prie kito būrelio. Kita poza, glėbesčiavimasis, bučiniai į skruostus.
Visa tai ji yra mačiusi anksčiau. Žinoma, pastaruoju metu dažniausiai įvairių žurnalų puslapiuose ir interneto naujienose. Bet nuo šito reginio Frenkė užsidegė pykčiu. Tūžo ant savęs, kad vis dar yra čia! Vis dar žiopso. Dabar ji gerbiama verslininkė, o ne kvaila, iki ausų įsimylėjusi mergiotė!
Frenkė apsisuko ir nudrožė prie išėjimo. Ji sės į taksi, išvažiuos aukštai pakelta galva.
Su lygiapadžiais sandalais ir medvilnine suknele ji greitai žingsniavo per žolę. Molina Lario traukė vis mažiau. Esmė ją supras. Draugė žino, kad Frenkės jausmai arogantiškajam Rokui virto liguistu pasibjaurėjimu, tik nenutuokia kodėl.
Niekas nenutuokia.
Ko gero, galėtų padėkoti Rokui tik už viena – kad pažadino norą nešdintis iš Mido grafystės. Žiūrėdama, kaip Rokas užsimeta kuprinę ant peties ir tolsta nuo jos siauru kaimo taku dulkiant lietui, Frenkė suprato, kad jis neužkirto jai kelio į platųjį pasaulį, pilną galimybių. Jai nebūtina susisaistyti su Mido grafyste, Airija, pilku gyvenimu, kuris, tėvo galva, turėtų ją tenkinti.
Kadaise pažiūrėjusi į veidrodį Frenkė griežtai įvertino savo išvaizdą. Liesa, plokščiakrūtė, nepatraukli ir nestilinga. Jos tualetinis staliukas užgriozdintas jojimo prizais, o ne kosmetika. Išverkusi visas ašaras paauglė nusprendė bėgti.
Dabar ji čia.
Frenkė įrodė, kad jie visi klydo.
Panarinusi galvą priėjo vartus.
Tuo metu šalia išdygo juodai apsirengęs tvirtas, stambus vyras.
– Ponas Hermida prašo prisidėti prie jo.
Frenkę užplūdo jausmai… nukrėtė šiurpas. Malonūs žodžiai, bandymas gundyti suvirpino širdį.
Bet ne. Verčiau neiti su velniu obuoliauti. Jos kelias veda į kitą pusę.
