ir atradėjų, o ne dar daugiau burnų, kurias reikia išmaitinti.
Be to, vaikai taptų rimta kliūtimi jo gyvenimo būdui…
Tos bjaurios dienos vidurnaktį Paiperė galiausiai sulaukė žinutės, kurioje buvo rašoma, kad Džagerio nedomina nei ji, nei jos safyrai, nei tai, kad ji laukiasi.
Tajus, nusprendė Paiperė, yra tik jos; ji neįpareigota dalytis sūnumi su vyru, kuriam jo vaikas neteikia džiaugsmo, visai nerūpi. Mikas ignoravo ją, ir ji visą gyvenimą kankinosi svarstydama, kodėl tėvas jos nemylėjo. Ji tikrai neapsunkins sūnaus gyvenimo versdama bendrauti su abejingu, šaltu tėvu.
Paiperė beviltiškai troško pamiršti Džagerį, tačiau tai buvo neįmanoma gyvenant su miniatiūrine to vyro kopija. Tajaus veide ji matė žavaus kritusio angelo Džagerio bruožus – šviesias akis nuostabiai išryškindavo tamsi oda, tamsūs banguoti plaukai – ir tada prisimindavo jo dviejų dienų barzdelės šiurkštumą prie savo odos, jo plačius pečius, puikiai ištreniruotus pilvo raumenis, ramybę, kurią juto glamonėjama įgudusių jo rankų.
Būdavo naktų, kai Paiperė pabusdavo iš gilaus miego besidaužančia širdimi apimta orgazmo, galvoje ūžiant mintims apie Džagerį. Kartais apsiversdavo ant šono ieškodama jo, norėdama, kad Džageris vėl nuskraidintų ją ten, kur tik jis vienas galėjo – į svaiginamą, žėrinčią, magišką vietą, kurioje laikas sustodavo. Tačiau neilgai trukus užgriūdavo realybė – ji vieniša motina, o Džagerio nedomina nei ji, nei jos sūnus – ir ji liedavo ašaras nesudėdama bluosto daug tamsių, nykių valandų.
Tajus sugurguliavo ir Paiperė pasilenkė pabučiuoti jam pilvuko, jis mažutėmis rankytėmis įsikibo jai į garbanas. Kai sužinojo, kad laukiasi nuo vieno garsiausių Manhatano vyrų, raudojo ir rypavo keikdama Dievą ir likimą. Dabar negalėjo įsivaizduoti savo gyvenimo be šio mažo vyruko; Tajus – visas jos pasaulis.
– Ką manai apie pietus ir pasivaikščiojimą parke? Šalta, bet saulėta, – Paiperė pasisodino sūnų ant klubo ir nusileidusi žemyn patraukė į virtuvę. – Ar norėtum, Tajau?
Tajus susigrūdo kumštuką į burną ir Paiperė palaikė tai teigiamu atsakymu. Padavė Tajui buteliuką su vandeniu, išsitraukė indelį organinio kūdikių maisto, bet nuaidėjo durų skambutis. Susiraukusi ji pažvelgė į nedidelį ekraną virtuvėje ir pamatė prie pastato durų stovintį kostiumuotą vyrą. Jis atrodė labai… advokatiškai.
Ji pakėlė telefonspynės ragelį ir išgirdusi, kad jis atstovauja advokatų kontorai, administruojančiai jos tėvo turtą, įleido lankytoją.
Po penkių minučių ponas Simsas sėdėjo prie Paiperės virtuvės stalo, o ji maitino Tajų.
– Kiek žinau, esate profesionali meno vertintoja, dirbate namuose ir turite nuolatinių klientų tiek meno galerijose, tiek tarp privačių kolekcionierių.
Gana tikslu. Dėdama šaukštelį saldžiosios bulvės ir morkų tyrės į laukiančią Tajaus burną Paiperė linktelėjo. Troško ištrūkti laukan į gryną orą. Kilstelėjusi antakius tarė:
– Teisingai. Vis dėlto abejoju, kad atėjote pasikalbėti apie mano verslą, tad kuo galiu jums padėti?
– Kaip suprantu, esate Maiklo Šatlo dukra?
Neverta to neigti.
– Taip. Mano mama ir Mikas buvo kartu daugiau nei trisdešimt metų. Mane su Miku siejantis ryšys nėra viešai žinomas, norėčiau, kad taip ir liktų.
Paiperė nuvalė Tajui veiduką ir rankas ir padavė jam didelius plastikinius namų raktus pažaisti. Mažylis išsyk pamėgino susikišti juos į burną.
– Kodėl atėjote?
Simsas linktelėjo.
– Kitaip nei verslo reikalus, asmeninį savo turtą jūsų tėvas skrupulingai registravo. Jo sąraše daugybė šiame name esančių baldų. Tarp jų ir Džordžijos riešutmedžio rašomasis stalas, Zabinskio paveikslas, Bario Džeksono skulptūra. Fridos Kalo paveikslas.
– Jis atidavė juos mano motinai. Padovanojo.
– Registre nurodyta, kad šie daiktai buvo paskolinti Geilei Mils, – pono Simso veide Paiperė pastebėjo užuojautą.
Iš virtuvės ji matė svetainę, kurioje ant konsolės stovėjo bronzinė balerinos skulptūra.
– Ar norite pasakyti, kad juos teks parduoti?
Simsas linktelėjo.
– Taip. Tai dalis jo turto.
Paiperė prikando apatinę lūpą, kad nepradėtų keiktis.
– Paskolinti, po velnių! Tai dovanos. Buvau šalia, kai jis juos įteikė.
Užplūdus liūdesiui ir pasibjaurėjimui, Paiperė atsistojo ir iškėlė Tajų iš jo kėdutės.
Simsas kažką pasižymėjo mažoje juodoje užrašų knygelėje ir pažvelgė į ją siūbuojančią į šalis su Tajumi ant klubo.
– Atsiųsiu žmones paimti stalo, paveikslų ir skulptūros. Jie bus parduodami aukcione, galėsite juos atpirkti.
Taip, aha, kurgi ne.
– Turėsiu omeny. Ačiū, – Paiperė žvilgtelėjo į duris leisdama suprasti, kad norėtų, jog jis išeitų.
– Dar vienas dalykas, panele Mils.
Ak, Dieve, sprendžiant iš jo rimto veido, tai, ką pasakys, bus smūgis žemiau juostos. Ji tvirčiau apglėbė Tajų laukdama kirčio.
– Šis pastatas priklauso vienai iš jūsų tėvo įmonių ir turės būti parduotas, kad būtų atsiskaityta bent su dalimi jo kreditorių.
Paiperė pajuto, kad kojos sulinko, ir ji susmuko ant kėdės, Tajų pasisodino ant kelių.
– Ką? Bet jis paliko šitą namą mano motinai, o ji – man. Aš prašiau perdavimo akto, bet negavau.
– Jis leido jūsų motinai gyventi šiame name. Nepaliko jai namo. Jis jums nepriklauso. Pastatas bus parduotas. Tai neginčijama.
Neginčijama? Skambėjo kaip galutinis nuosprendis. Paiperė atsilaikė prieš panikos priepuolį ir prisivertė galvoti.
– Ar aš galėčiau jį įsigyti? – paklausė lūžtančiu balsu.
– Turite maždaug tris milijonus dolerių? – paklausė Simsas. – Arba galimybę gauti tris milijonus?
Ne, bet turi kelis akmenis, kurie galėtų būti tiek verti, jei tik yra tikri. Tai jos namai, Tajaus namai! Ji neteko motinos, negalėjo netekti ir namo. Jeigu parduotų safyrus, visa kita galėtų užstatyti…
– Galiu pabandyti gauti pinigų. Kiek turiu laiko?
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте
