ją prie altoriaus. Na, žinoma. Ko jam jaudintis? Čia juk jo vieno šou, o pasitikėjimo savimi jam netrūksta jokiose situacijose.
Vorenas atsistojo greta pagyvenusio vyriškio, laikančio Bibliją. Kai jiems buvo paliepta atsistoti, Džonas stabtelėjo ir drąsindamas nusišypsojo Vivei.
– Brangūs įsimylėjėliai, – pradėjo senukas ir jį tuojau pertraukė sąmyšis koplyčios gale.
Vivė su Džonu pasisuko ir pamatė moterį žaliu kostiumėliu, laikančią duris, o kažkas bandė pro jas įsiveržti.
– Pone, ceremonija jau prasidėjo, – subarė ji.
Bet kas iš to – vyras, ko gero, Hendriksas Harisas, nesunkiai prasiskynė kelią į koplyčią ir prisidėjo prie dalyvių priekyje.
Taip. Jis atrodė kaip tik taip, kaip nuotraukose, kurių pilna visa žiniasklaida. Ir ne tik dėl to, kad jo motina kandidatuoja į gubernatoriaus postą. Paprastai prie jo šono būna prilipusi gražuolė, ir jie daro ką nors itin jausmingo, pavyzdžiui, bučiuojasi taip, tarsi niekas nematytų.
– Atsiprašau, – burbtelėjo jis Džonui.
Hendrikso akys buvo pasruvusios krauju, atrodė taip, lyg su tomis prabangiomis siuvėjo siūtomis kelnėmis ir marškiniais būtų miegojęs.
– Matau, sugalvojai, kaip mano vestuves padaryti nepamirštamas, – be jokios pagiežos tarė Džonas, nes jis jau toks.
Vivė tikrai nebūtų tokia švelni žmogui, nepasivarginusiam ateiti laiku.
Tarnautojas pradėjo iš naujo ir jau po kelių minučių jie su Džonu ištarė priesaikas. Viskas apgaulė, – kartojo sau Vivė sakydama, kad pažada mylėti ir gerbti.
– Galite pabučiuoti nuotaką, – senukas tarė taip monotoniškai, kad prireikė kokios minutės suvokti, kad dabar Džonas gali pabučiuoti ją.
Širdis vos per gerklę neiššoko.
Jie kažkodėl neaptarė, kas čia turės nutikti. Vivė dirstelėjo į jį ir kilstelėjo antakį. Džonas dvejojo.
– Čia ta vieta, kur turi ją pabučiuoti, idiote, – suburbėjo Hendriksas ir gašliai nusiviepė.
Tai vienintelė proga, vienintelė galimybė, kai Vivė turi visišką teisę šitą vyrą paliesti lūpomis, ir tikrai ja pasinaudos.
Ji ištiesė rankas, prispaudė delnus prie Džono švarko atvartų ir visi aplink buvę žmonės tarsi išnyko. Jis palinko ir viena ranka kilstelėjo jos smakrą. Vyro šiluma nubėgo jos oda ir atgaivino, o lūpoms susilietus jos smegenys liovėsi veikusios.
Staiga to nebeužteko ir ji prisiglaudė trokšdama daugiau. Jo lūpos tiko tobulai ir bučinys pagilėjo – o taip, būtent…
Paragavus Džono bučinio, jos susižavėjimas sprogo į tūkstančius šukelių. Tas mielas, saugus žavesys, kurį ji tikėjosi lengvai suvaldyti, staiga kibo aštriais dantimis ir pervėrė karščiu pačią jos šerdį. Aplink prasivėrė kita pojūčių pusė ir tarsi gundydama leido pažvelgti, kaip neįtikima būtų, jei Džonas nesustotų.
Jis sustojo ir taip staiga atsitraukė, kad Vivė vos neužvirto ant jo, tačiau vyras ramiai sulaikė už alkūnės. Nors pats nė iš tolo neatrodė ramus, akys buvo paslaptingos, degė liepsna, kokios ji niekada anksčiau nebuvo mačiusi.
Akivaizdu, kad ši akimirka juos abu pribloškė. Ką pasakyti žmogui, kurį ką tik pabučiavai ir trokšti vėl bučiuoti, bet tai sutartyje nenumatyta?
– Buvo miela, – sukuždėjo Džonas. – Dėkui.
Miela… Ne toks žodis sukosi Vivės galvoje. Vadinasi, jiedu apsimetinės, kad nieko nenutiko.
Gerai. Kaip tik taip ir dera elgtis. Laikyti bučinį ceremonijos dalimi ir judėti toliau.
Tačiau lūpos tebedilgsėjo. Kaip, po galais, Džonas pajėgia ramiai stovėti ir laikyti ją už rankos tarsi nieko nenutiko? Ji turi sužinoti atsakymą. Tuo labiau kad jie ketina gyventi po vienu stogu. Kitu atveju jųdviejų draugystė – ir ši santuoka – sugrius tą pačią akimirką, kai tik Džonas suvoks, kokia Vivė įkaitusi ir nekantraujanti. Džonas aiškiai pabrėžė galįs ja pasitikėti tik dėl to, kad jiedu draugai, jam tik tokios draugės reikia.
– Skelbiu jus vyru ir žmona, – išdainavo tarnautojas, visiškai abejingas tam, kad Vivei po kojomis staiga ėmė kilti žemė.
Džonas pasisuko ir nusivedė ją taku prie stalo, kur jie pasirašė santuokos liudijimus. Galiausiai atsidūrė tame pačiame vestibiulyje, kur jau buvo prieš dešimtį minučių, tik dabar kaip vyras ir žmona. Vivės parašas po dailiu Džono parašu – ir viskas tapo oficialu, bet, kaip Vivė ir tikėjosi, tai tik popieriaus skiautė. Kas kita bučinys. Jis sukrėtė Vivę iki širdies gelmių.
Kaip susilaikyti ir netykoti dar vienos progos?
– Na, – linksmai prakalbo Hendriksas, – sakyčiau, kad metas išgerti. Aš nupirksiu.
2
Savo šešių tūkstančių pėdų mansardos Džonas niekada nelaikė maža. Iki šiandienos. Dabar ji buvo pilna Vivjenos Doson. Hm, Kim. Vivjenos Kim. Motorinių transporto priemonių skyriuje ji oficialiai pasikeitė pavardę ir netrukus gaus vairuotojo pažymėjimą, kuriame bus parašyta, kad ji turi teisę taip vadintis. Tyčia. Jis toks garbingas, kad nemeluos apie savo santykius su Vive, bet ji yra ponia Kim visomis šio žodžio prasmėmis.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
