savo tikra motina. O Sibilė buvo labai prisirišusi prie savo mažosios sesutės. Prieglaudą teta Sibilė įsigijo už dirbant modeliu gautas pajamas. Šią veiklą teta metė tuojau pat, kai tik užsidirbo pakankamai pinigų, kad galėtų atsiduoti beglobių šunų priežiūrai.
Paskutiniais nėštumo mėnesiais Merė padėjo prižiūrėti prieglaudą, atlikdama įvairiausius darbus, ir gyveno su teta modernioje daržinėje. Ji paslapčia kūrė savarankiško gyvenimo planus. Būdama kvalifikuota buhalterė pradėjo dirbo iš namų – tvarkė vietos prekybininkų buhalteriją. Uždirbo tiek, kad jau galėjo nusipirkti automobilį ir mokėti nuomos mokestį Sibilei už gyvenimą vasarnamyje šalia šunų prieglaudos. Namas buvo nedidukas, senovinis, bet čia buvo du miegamieji ir mažutis sodas, kuris atitiko jųdviejų su Eliza poreikius.
Tiesą sakant, Sibilė Armstrong buvo atrama, kuri Merės gyvenimui suteikė saugumo ir pastovumo. Jos motina Natali pastojo nuo vedusio darbdavio. Tuo metu jai buvo tik devyniolika. Netrukus paaiškėjo, kad yra visai netinkama būti vieniša motina. Kai Merė gimė, Sibilė ją prižiūrėdavo savaitgaliais – parsiveždavo į savo kaimo namelį, kad sesuo galėtų išeiti pasilinksminti.
Natali miegamojo duris varstė galybė niekam tikusių vyrų: girtuoklių, mušeikų, tokių, kurie vartojo narkotikus, vogė pinigus iš Natali ir nesivargino dirbti patys. Sulaukusi penkerių Merė ėmė manyti, kad visos mamos kas savaitę namo parsiveda naują vyrą. Augdama tokioje aplinkoje, kurioje nuolat girtaujama, smurtaujama, Merė praleisdavo nemažai pamokų, todėl socialiniai darbuotojai perspėjo jos motiną, kad atiduos dukrą globėjams. Čia ir vėl pagalbos ranką ištiesė teta.
Devynerius palaimingus metus Merė gyveno tik su Sibile. Pradėjo gerai mokytis, vėl galėjo būti tiesiog vaikas, nebereikėjo skalbti, tvarkyti namų ir gaminti valgio savo nepatikimai motinai, nebeteko slėptis kambaryje, kol suaugusieji apačioje taip rėkdavo vienas ant kito, kad kaimynams tekdavo kviesti policiją. Deja, šis saugaus gyvenimo su Sibile etapas baigėsi, kai Natali nusprendė susitvarkyti gyvenimą ir pareikalavo, kad dukra grįžtų pas ją.
Žinoma, iš to nieko gero neišėjo, nes per tą laiką Natali jau buvo pripratusi prie laisvės ir Merė jau nebebuvo jai maža draugė, o dukra, su kuria niekas nesiejo. Tuo metu Natali gyvenime atsirado Keitas, už ją jaunesnis vyras. Ji ketino grįžti gyventi į Australiją ir drauge pasiimti Natali, bet aiškiai pasakė, kad nėra pasiruošęs prisiimti tėvystės įsipareigojimų. Merė vėl persikraustė pas Sibilę ir daugiau nebematė toli išvykusios motinos.
– Ar čia buvo paštininkas? – nerūpestingai pasiteiravo Sibilė.
Merė sustingo ir išraudo galvodama apie stalčiuje nugulusį voką.
– Kai ką nupirkau Elizai internetu, – pamelavo degdama iš gėdos. Nė už ką nebūtų prisipažinusi tokiai bebaimiai moteriai kaip Sibilė, kad laiškas ją taip išgąsdino ir sutrikdė.
– Jokių žinių iš To, Kurio Nevalia Minėti? – pasiteiravo Sibilė, sutrikdydama dukterėčią tokiu taikliu klausimu. Kurį laiką teta šios temos vengė.
– Regis, gavome atsikvėpti nuo dramos, ir tai puiku, – neaiškiai sumurmėjo Merė ir nuleido akis sutelkdama dėmesį į arbatos maišelius, o Sibilė tuo metu čiupo Elizą į glėbį, pamylavo ir pasisodino ant kelių.
– Net negalvok apie jį.
– Negalvoju, – ir vėl pamelavo Merė. Jautė, kaip ima bjaurėtis savimi, nes galvoti apie vyrą, kuris taip su ja pasielgė, būtų bergždžias laiko švaistymas. Kita vertus, ką gi apie tai gali žinoti Sibilė? Būdama stulbinamai graži ir žymi jauna moteris, turėjo gintis nuo ją dievinančių jaunuolių, tačiau taip ir nesutiko tokio, su kuriuo būtų norėjusi kurti bendrą gyvenimą. Merė abejojo, ar koks nors vyras būtų drįsęs pasielgti su Sibile nepagarbiai ir išgyventų tiek, kad galėtų papasakoti apie tai.
– Vieną dieną jis sulauks atpildo, – tarė Sibilė. – Visi sulaukia. Viskas grįžta ratu.
– Man neramu, kad taip jo nekenčiu, – prisipažino Merė sunkiai kvėpuodama. – Niekada nebuvau linkusi nekęsti.
– Tau vis dar skaudu. Dabar vėl pradėjai vaikščioti į pasimatymus, tad netrukus prisiminimai išblės.
Netikėtai širdelės formos Merės veidas nušvito pagalvojus apie rytdienos popietę. Fergusas Vikamas, veterinaras, nuolat lankosi prieglaudoje. Pirmą kartą juodu susitiko, kai Merė laukėsi, tačiau tai vyrą ne atbaidė, o tik privertė palaukti, kol gims dukra ir ji galės pagalvoti ir apie save.
Fergusas jai patiko. Jai patiko jo draugija – taip sau atkakliai kartojo Merė. Būdama su juo nejautė pilve plazdančių drugelių, nesiilgėjo jo lūpų prisilietimų, tačiau kiek tokie fiziniai pojūčiai svarbūs galvojant apie bendrą ateitį? Ugningas Andželo seksualumas prilygo nuodingos gyvatės įgėlimui. Gundantis, bet mirtinas. Viešpatie šventas, kaip ji nekentė jo. Mintys nuskriejo prisiminimų takais, vinguriavusiais prieš aštuoniolika mėnesių…
2
Merė degė entuziazmu pradėjusi savo pirmąjį darbą, nors jis tikrai nebuvo išsvajotas. Baigusi universitete buhalterijos ir verslo studijas aukščiausiais balais, nė negalvojo viso gyvenimo praleisti Valtino įmonės registratūroje. Tačiau jai labai reikėjo gerai mokamo darbo. Darbuotojų atranka užtruko, todėl ji buvo priversta ilgiau, nei ketino naudotis Sibilės gerumu. Ši rėmė Merę jos studijų metais, parūpindavo sezoninių darbų prieglaudoje, o savaitgaliais ir per šventes Merė visada galėdavo grįžti į jos jaukius, patogius namus.
Darbas Valtino įmonėje buvo pirmasis jos žingsnis į savarankiškumą. Atlyginimas buvo geras, Merė galėjo įsikurti Londone neremiama tetos ir dairytis tinkamesnio darbo pasiūlymo. Ji persikraustė į nuomojamą kambarį ne itin jaukiame bute ir pradėjo dirbti Valtino įmonėje puoselėdama didžiulius lūkesčius.
Pirmą dieną, kai Andželas išskubėjo iš lifto, jai pritrūko oro, tarsi kas būtų smogęs į krūtinę. Tamsios netvarkingai krintančios juodos garbanos ir tas liesas, bronzinis dailus veidas, kurio išskirtinumą kūrybingasis Kūrėjas paryškino egzotiškais iškiliais skruostikauliais, siaura tiesia nosimi ir medaus spalvos akimis. Akimis, kurios (tai ji sužinojo daug vėliau) galėjo virsti aštriomis, rėžiančiomis it juodo deimanto briaunos.
„Tu naujokė“, – tarė jis sukeldamas jai keistą jaudulį, nuo kurio užkaito visas Merės kūnas.
„Šiandien mano pirmoji diena, pone Valtinai“, – patvirtino ji.
„Nesistenk šypsotis, – kandžiai sušnypštė bendradarbė, Andželui einant į savo kabinetą. – Jis neflirtuoja su darbuotojomis. Sklinda kalbos, kad atleido kelias padėjėjas, kurios pamėgino užmegzti su juo artimesnį ryšį.“
„Manęs tai nedomina“, – atšovė Merė nustebusi. Tiesą sakant, ji išvis menkai domėjosi vyrais.
Augdama matė, kaip motina be paliovos ieško to tinkamo vyro, pamiršusi visa kita pasaulyje, ir tai Merę gąsdino. Ištvėrusi sujauktą vaikystę, labiausiai norėjo saugumo, todėl planavo įkurti savo buhalterinės apskaitos įmonę. Ji nerizikuodavo… niekada. Išties buvo labiausiai vengiantis rizikuoti žmogus iš visų, kuriuos teko sutikti.
Įgimtas atsargumas vertė ją be atokvėpio mokytis universitete, tad visai nelikdavo laiko socialiniam gyvenimui. Žinoma, buvo keli atsitiktiniai vaikinai, tačiau nė vienas netapo tiek artimas, kad pasikviestų jį į savo
