kas sau kaip tik tuo metu, kai jūs trys susipažinote. – Jai šovė mintis. – Ak, dabar suprantu. Jūs Delfinų Įlankoje dėl šeštadienį rengiamų Beno ir Sendės vestuvių.
– Taip, – patvirtino jis. – Nors aš ne iš tų, kuriems patinka vestuvės ir tas nereikalingas dėl jų kylantis šurmulys.
Keitė išsitiesė visu penkių pėdų ir penkių colių ūgiu ir neva priekaištaudama įsisprendė rankomis į šonus.
– Nereikalingas šurmulys? Nežinau, ar atleisiu už tokią pastabą, nes esu būtent šių vestuvių planuotoja.
– Viešbučio administratorės pavaduotoja ir vestuvių planuotoja? Tikra devyndarbė.
– Ačiū, priimu tai kaip pagyrimą, – atsakė ji. – Nuolatos turiu būti užsiėmusi. Ir noriu žinoti, kas aplinkui dedasi. Džesis sako, kad pati sau pasiskyriau būti Delfino Įlankos gyventojų verslo tarpininke.
Ji bemat pasigailėjo šiuos žodžius ištarusi. Ir kam reikėjo paminėti Džesio vardą?
Bet Semas tik nusijuokė.
– Panašu, kad Džesis galėtų taip pareikšti. Matyt, esate geri draugai, kad liko už tai nenubaustas.
– Mudu geri draugai, – patvirtino ji.
Tokie ir turėtų būti. Dar vaikai jie pirmą kartą nerangiai pasibučiavo. Bet tai atsitiko ir vėl, kai prieš tris dienas ji paskatino senų laikų draugą užklaususi, kodėl jiedu taip retai bučiuojasi. Ši paskata turėjo visai nekokių padarinių.
– Tai, ką Džesis sako, tikra tiesa, – tęsė ji. – Jis vadina mane Parker Šniukštinėtoja. O aš sakyčiau, kad tai sveikas smalsumas ir noras žinoti, kas dedasi.
– Manau, ši savybė būtina turint tiek įvairiausios veiklos, – pasakė Semas.
– Ačiū, ir aš taip manau. Dabar man ypač svarbu žinoti kiekvieną smulkmeną, nes Beno vestuvės, ak… – ji pavaizdavo raunanti sau plaukus, – …tik už šešių dienų. – Ji mintyse perbėgo svečių sąrašą. – Gerai pagalvojusi prisiminiau, kad svečių sąraše yra Semas. Ketinau Beno paklausti, kas jis. Nieko apie jį nežinojau – hm, turiu omenyje jus.
Padrąsindamas jis išskleidė į šonus rankas.
– Nieko neslėpsiu. Klauskite, ko tik pageidaujate.
Perspėdama ji pagrūmojo pirštu.
– Taip nekalbėčiau su tokia įkyruole. Tik duokite valią, ir visą dieną atsakinėsite į mano klausimus. – Ir ką čia šneku? – Hm, taip sakant į tokius, kurie apie vestuves, nes juk jūs svečias.
– Tada apribosiu jų skaičių, – pasakė jis. – Penkių klausimų turėtų pakakti.
Penki klausimai? Kas tie penki klausimai, jei norėtų sužinoti apie jį daug daugiau.
– Mielai pasinaudosiu šiuo leidimu, – atsakė ji.
Ar turite merginą, sužadėtinę, gal žmoną?
Bet ji praleido klausimą, kuris jai iš tiesų rūpėjo, ir pasirinko saugesnį variantą.
– Taigi pirmas klausimas dėl vestuvių valgiaraščio – valgote mėsą, žuvį, o gal esate vegetaras?
– Tiks viskas, ką išvardijote, – nė nesvarstė jis.
– Puiku. Dėl to tik lengviau. Antras klausimas: ką ketinate daryti tas dvi dienas iki vestuvių? Gal norėtumėte, kad suorganizuočiau ekskursijų ar kokių kitų pramogų?
Gal būčiau jūsų gidė?
Jis papurtė galvą.
– Ne, nereikia. Turiu apsvarstyti su darbu susijusį reikalą.
Ji spirgėjo iš smalsumo, koks tas reikalas – bet tai nebūtų klausimas, susijęs su vestuvėmis.
– Ką gi. Perspėkite, jei persigalvotumėte. Galėtume traukti stebėti delfinų ir banginių. Arba galėtume kopti į Balandžių kalną pasigrožėti nuostabiais vaizdais. Dabar trečias klausimas: ar jūs?..
Kažkas privertė ją pakelti akis, ir ji bematant pasigailėjo tai padariusi. Džesis. Vėluojantis pietų. Ji vos nenusikeikė. Kodėl nepasišalino, kol dar buvo laikas?
Dabar pirmas po bučinio susitikimas su Džesiu vyks matant Semui.
Elkis paprastai. Nesiblaškyk. Šypsokis.
Bet sustingusios lūpos buvo suspaustos į liniją, kuri niekaip nekilo aukštyn. Nieko ji daugiau nesumojo, kaip tik trumpai jam tarstelėti „sveikas“ – ir tai vyrui, su kuriuo draugauja nuo vaikystės, gali geraširdiškai pajuokauti ir net persimesti užgauliais žodžiais kaip brolis su seseria.
Džesis purtė Semui ranką.
– Atleisk, kad užlaikiau.
– Nesvarbu, – nuramino Semas spausdamas jam ranką ne mažiau energingai.
– Keite, – kreipėsi Džesis ir draugiškai linktelėjo jos pusėn, bet iš jo akių ji nepastebėjo, kad jis jaustųsi nors kiek nepatogiai, kaip kad jautėsi ji. – Jau susipažinai su mano bičiuliu Semu?
– Taip, – vos begalėjo pratarti ji.
– Matau, kad gavai visoje salėje geriausią staliuką, – pasakė Džesis Semui ir apvedė salę ranka.
– Ir dar geriausią administratorės pavaduotoją, – kimiai tarė Semas ir linktelėjo Keitei.
– Ką gi, ačiū, – atsakė ji. Semui ji šypsojosi nuoširdžiai, o ne dalykiškai kaip svečiui.
Džesis krenkštelėjo, tai jam nėra būdinga. Jis irgi jaučiasi nejaukiai.
– Taip, Keitė, be abejo, nuostabi, – pritarė Džesis. Keitė pastebėjo, kad jis tai ištarė pabrėžtinai atsainiai. O Semas ar pastebėjo?
– Mudu tik draugai, – išpyškino Keitė. Ji žvilgtelėjo į Semą ir pamatė, kad jis suglumęs kilstelėjo antakį.
– Aišku, kad mudu tik draugai, – skubiai paantrino Džesis. Jis apėjo aplink stalą ir ją apkabino, kaip visada jiedviem susitikus. – Mudu su Keite pažįstami labai seniai, – paaiškino jis Semui.
Džesiui priėjus, Keitė įsitempė. Kažin ar tarp jųdviejų išliks paprasti bičiuliški santykiai. Džesis ją pabučiavo lyg ir iš gerų paskatų. Bet nepadarė jai jokio poveikio. Tikriausiai kuriai kitai tas bučinys būtų buvęs labai paveikus.
Bet dabar buvo kitaip, ji išvis nenorėjo, kad jis ją liestų. Todėl išsilenkė ir pasitraukė į šoną.
Ir padarė didžiulę klaidą.
Suraukęs antakius Semas įdėmiai pažvelgė į Džesį, tada į ją. Keitė matė, kaip jis svarsto ir kaip prieina prie išvados, priešingos, nei turėtų.
Dėl
