gėrimas svilina odą, bet tai niekis, palyginti su karštu žvilgsniu. Džeimsas nužvelgia mano koją. Greitai pripuola prie kriauklės ir suvilgo rankšluostį.
Stoviu neišmanydama, ką daryti. Jaučiuosi sutrikusi ir išsigandusi. Jis matė, kaip staipiausi, tyliai sėdėdamas kampe. Leido manyti, kad esu viena, ir atsipalaiduoti. Staiga pajuntu šaltį. Nuleidžiu akis ir matau jį suklupusį, jis glaudžia šaltą kompresą prie apiplikytos kojos. Švelniai grybštelėjus per blauzdą, man per kūną nusirita virpulys. Rankos ima drebėti, puodelis iškrinta ir dūžta prie pat Džeimso.
– Velnias, – jis atšoka ir puola valytis arbata aptaškytų kelnių. – Persidirbai, ar ką?
– Ką… ką čia darai? – vos išlemenu. – Kokio velnio čia slapstaisi ir gąsdini?
– Nesislėpiau. Ramiai sėdėjau ir gurkšnojau kavą prieš važiuodamas namo. – Džeimsas atsistoja ir apsidairo. – Reikia sutvarkyti šitą tavo jovalą.
– Mano? – įsižeidžiu. Tai jo jovalas, ne mano.
– Taip, tavo. Juk ne aš nenulaikau puoduko, – jis kreivai šypteli.
Džeimsas ištraukia šluotą ilgu kotu, popierinio rankšluosčio ritinį ir įduoda man. Dar labiau susiraukiu, o kai jis išeina iš mokytojų kambario, pyktis užverda visa jėga. Paršas. Sausinu grindis ir šluoju šukes, visą tą laiką koneveikdama jį. Baigusi šluoti apsidairau ieškodama, kuo galėčiau susemti šukes. Nelemtas kvailys, nepadavė semtuvėlio. Staigiai trukteliu spintos duris ir šios priešindamosi net trakšteli.
– Ramiau. Nereikia sulaužyti dar ir spintos, – už nugaros nuskamba pašaipus balsas. – Matydamas tavo judesius ir įkarštį, jau numanau, kokia pasiutus esi.
Atsisukau. Jis laiko semtuvėlį ir juokdamasis žvelgia į mane. Ak, nori žaisti? Šį žaidimą moku ir aš. Kilsteliu smakrą ir šiek tiek prisimerkusi pasiremiu viena ranka į praviras spintos duris.
– Ak, tu nė nenumanai.
Šiek tiek pajudinu klubus, demonstratyviai priėjusi atimu iš jo semtuvėlį, tada atsukusi nugarą pasilenkiu sušluoti šukių. Žengdama tvirtai per kambarį ir mesdama šiukšles į šiukšlinę šypsausi. Jaučiu, kad jis mane stebi, ir mėgaujuosi savo galia patraukti dėmesį.
– Pasisaugok lenkdamasi. Nežinia, kas gali stovėti už nugaros, – jo prikimęs balsas išduoda daugiau, nei reikėtų.
– Aš nebijau. Didelė savimeilė ir raumenys paprastai slepia kai ką maža, – nusijuokiu ir iškėlusi mažąjį pirštelį pakrutinu.
– Kam maža, o kam gigantiška, – replikuoja jis ir aš nebesumoju, ką atsakyti.
– Nepatikėsiu, kol nepamatysiu, – dar mesteliu ir išeinu. Paskutinis žodis turi būti mano. Jei jau žaidžiame, šį žaidimą laimėsiu aš.
Išėjus iš mokyklos, mane pasitinka šaltas, drėgnas vėjo gūsis. Šlykštus oras, šlykšti diena ir šlykštūs pokalbiai. Sudrebu prisiminusi dienos įvykius. Kitą kartą nesileisiu į tokias kalbas. Taip nedera. Esu ištekėjusi. Jau šimtąjį kartą šiandien sau tai pakartoju.
– Zalvares! – šūksnis iš automobilių aikštelės priverčia sustoti. – Gal tave pavežti?
Na, ir ko jis prikibo? Pasisukusi matau vyriškį juodu odiniu švarku, jis stovi prie nedidelės raudonos mašinytės. „Vabalas“? Tikrai? Šypteliu. Ar galiu su juo važiuoti? Pažvelgiu į kitą kelio pusę, kurioje stoja autobusai. Maniškis lyg tyčia atvažiavo kiek anksčiau. Nespėsiu. Pernelyg šalta laukti kito, tad lėtai prisiartinu prie mažo automobiliuko. Nužvelgiu jį.
– „Vabalas“?
– Visai geras automobilis, – gūžteli pečiais jis ir atidaro dureles. – Sėskis ir važiuojame.
4
– Kodėl „Vabalas“? – tik įsėdusi smalsauju.
– Automobilis Megės. Žmonos. Ji porai savaičių išvyko pas artimuosius, o vėliau darbo reikalais skris į Europą, – ramus ir monotoniškas pasakojimas nekelia didelio susidomėjimo.
Juodas odinis salonas idealiai sutvarkytas. Ore tvyro švelnus vyšnių aromatas. Visa tai tik patvirtina, jog automobilis priklauso moteriai. Aukštas vyras prie vairo visai nedera mažoje erdvėje. Džeimsas laiko vairą viena ranka, o kita užtikrintai perjungia pavaras. Salone ankšta, todėl jo plaštaka vis įsiremia man į koją, o alkūnė paliečia manąją. Šiek tiek pasislenku, bet tai negelbėja. Jam prisilietus, mane vis užlieja malonus jausmas ir tai gąsdina dar labiau.
Džeimsas toliau pasakoja apie žmoną, bet nepajėgiu klausytis. Surizgusios mintys blaško. Kai automobilis sustoja, apsidairau. Mes jau atvykome. Languose dega šviesos. Susiraukiu. Santjagas vėl neišjungė šviesos eidamas į kitą kambarį. Kieme prie garažo vartų stovi jo pikapas, vis dar purvinas. Atsidūstu ir pasisuku padėkoti Džeimsui, bet nespėju prasižioti.
– Nesinori grįžti namo? – jis palinksta arčiau ir nužvelgia baltą namo fasadą.
– Norisi, – suimu rankeną ir atsidarau dureles. Mūsų veidus teskiria keli centimetrai ir aš panūstu sprukti. – Gero vakaro ir ačiū, kad pavėžėjai, nepalikai šalti.
– Visada pasiryžęs sušildyti, – dar spėju išgirsti, prieš uždarydama keleivio dureles.
Greitu žingsniu nuskubu link verandos ir neatsisukdama uždarau paskui save duris. Giliai alsuodama atsiremiu į jas nugara. Jo žodžiai nuskambėjo pernelyg gundomai ir tai dar labiau įaudrino mano vaizduotę. Širdis krūtinėje daužosi lyg patrakusi, trūksta oro.
– Ko čia stovi? – Santjago balsas prilygsta šalto vandens šliūkštelėjimui į veidą. Jis abejingai nužvelgia mane ir nueidamas mesteli: – Laukiu vakarienės. Nesiruošiu gultis tuščiu skrandžiu.
– Kiek pamenu, išeidama ant šaldytuvo neužkabinau spynos, – pykteliu ir nusispiriu aukštakulnius.
– Drožk greičiau į virtuvę ir atnešk man alaus, – išgirstu prieš jam pradingstant svetainėje ir įjungiant televizorių.
Geriau patylėsiu. Antraip jis tik įsisiautės ir nežinia, kuo tai baigsis. Prieštarauti jam reikštų savižudybę. Kartais klausiu savęs, kaip galėjau pamilti tokį žiaurų ir pagiežingą vyrą.
Jei atmintis neapgauna, kai tekėjau, jis buvo visai kitoks žmogus. Tasai Santjagas Zalvaresas ištisus metus nepailsdamas šokinėjo aplink mane, tenkindamas visus norus. Kas kartą, vos pasvajodavau garsiai, ko norėčiau, jis visais būdais stengdavosi išpildyti mano svajonę. Įsimylėjau vyrą, kuris man nebyliai žadėjo nukabinti nuo dangaus žvaigždes, todėl ir ištekėjau. Aš padėjau jam siekti tikslų. Dalydavomės vienu puodeliu arbatos, paskutiniu gabalėliu picos ir juokdavomės. Viskas pasikeitė tą dieną, kai jis gavo pasiūlymą vadovauti statybų įmonei šiame užkampyje. Kasdien darėsi vis piktesnis ir nuolat rasdavo kokią nors priežastį mane aprėkti. Kurį laiką stengiausi jam įtikti. Kaltinau nuovargį ir nepaklusnius darbuotojus. Vėliau apniko jausmas, kad nusibodau jam. Rankos nusviro.
Prieš atvykdama į Randelą norėjau toliau mokytis ir siekti daktarės laipsnio. Galiausiai tapti fakulteto dekane. O kur dabar esu? Ko pasiekiau
