atmetė plaukus.
– Gal.
– Prekybos centro kiaunė?
– Sakyčiau, prekybos centro karalienė, – pataisė ji.
– Tėčio kreditinė kortelė, kabrioletas ir metų karalienė?
– Gal mane šnipinėjai? – atrėmė ji. Tiesą sakant, greičiau jau surūdijęs dviratis, kuriam pati susitaupė ir kurį susitaisė. Jis nebuvo gražuolis, bet tuo metu vis tiek džiugino.
Kitas žingsniavo šalia lengvu žingsniu. Jos ryškus raštuotas sijonas, tvarkingas kašmyro megztukas ir elegantiški bateliai čia buvo per ryškūs, pernelyg gyvybingi šiam tyliam, pilkai žalsvam pasauliui, o Kitas, nepaisant paprastų džinsų, iškart pritapo, tarsi čia būtų jo vieta.
– Tai kur praleidai tą palaikymo komandos šokėjos jaunystę?
– Nebūsi girdėjęs. Tipinis mažas Naujosios Anglijos miestelis.
Medison niekada nesileisdavo į detales; antraip rizikuotų išsiduoti. Ji nenorėjo, kad kas nors sužinotų karčią tiesą. Jai labiau patiko išgalvoti tokį gyvenimą, apie kokį tada svajojo. Todėl kalbėdavo apibendrintai ir detalių vengdavo.
– O kaip tu? Visada gyvenai Londone?
Kitas atrodė nustebintas jos klausimo.
– Ne, aš iš Kilkanono. Miestelis prie jūros į pietus nuo Glazgo, įsikūręs kyšulyje tarp salų ir žemyno. Škotija, – paaiškino pamatęs jos surauktą kaktą.
– Tai tu škotas? – kaip ji to nežinojo?
– Nematyti?
– Iš kalbos neatrodai škotas, atrodai britas!
Kitas nusijuokė.
– Na, ne visi kalbame kaip prižiūrėtojas Vilis. Bent jau ne visada.
– Nepasiilgsti? – apie Škotiją Medison nutuokė tik labai miglotai. Jos vaizduotėje kilo vyrai su kiltais ir nuogomis krūtinėmis, romantiški kraštovaizdžiai. Kol kas atrodė visai neblogai. Gal reikėtų ten apsilankyti?
– Kasdien, – Kitas atsakė taip tyliai, kad ji vos išgirdo. – Bet dabar gyvenu čia.
– Niujorke man patiko, bet ten vaikų auginti nenorėčiau.
– Vaikų? – jis kilstelėjo antakius. – O kiek jų planuoji turėti?
– Keturis, – iškart atsakė ji. – Dvi mergaites ir du berniukus.
Kitas kreivai šyptelėjo.
– Na, žinoma. Ar jie jau turi vardus?
– Anė, Gilbertas, Diana ir Metjus. Bent jau šią savaitę. Keičiasi priklausomai nuo to, ką skaitau.
Tiesą sakant, vardai nesikeitė niekada. Jie jai suteikė vilties. Juk Anė Širlė[3] pradėjo nuo nieko, o baigė apsupta juoko ir meilės.
– Tada tikėkimės, kad laukdamasi nesusižavėsi moksline fantastika, antraip vaikai turės labai keistus vardus. O kodėl nori tiek daug?
– Atsiprašau?
– Su keturiais vaikais bus daug keblumų. Reikės didelio automobilio, didelių namų… didelės skalbyklės.
– Aš pati vienturtė, – tyliai atsakė Medison. Bent jau šitai nebuvo išsisukinėjimas ar tiesos nutylėjimas. Medison prisiekė, kad kai turės šeimą, kai susilauks vaikų, viskas bus kitaip. Jie bus laukiami, mylimi, giriami, palaikomi ir turės vienas kitą. Nebus vienišų naktų, praleistų drebant po plona antklode, trokštant, kad šalia būtų kitas žmogus, kuris suprastų. – Ir buvau labai vieniša. Noriu, kad mano vaikų vaikystė būtų tobula.
Tokia, kokios troško pati sau. Tokia, kokią iš jos atėmė, kai motina atsisakė pasakyti, kas jos tėvas. Pasakė tik tiek, kad atostogautojas. Vienas iš jaunų turtuolių, kurie atvykdavo prabangiais automobiliais ir jachtomis, pasipuošę dizainerių akiniais ir palikdavo dosnius arbatpinigius. Medison galėjo būti viena iš jų, bet jai teko vagonėlyje gyvenančios alkoholikės dukters likimas. Jokių turtų, tik storas kiautas, niekam neleidžiantis pamatyti merginos viduje. Net kai iš kiauto išlindo, jis nenukrito – bent jau kol išvyko iš Keipo ir pradėjo naują gyvenimą.
Medison kalbant, Kitas žvelgė tiesiai į ją, tarsi permatytų kiaurai iki širdies gelmių, tačiau to nesugebės nei jis, nei kas kitas. Medison tuo pasirūpino. Visgi, jaučiant jo žvilgsnį širdis greičiau plakė, daužėsi taip garsiai, kad, rodėsi, pati girdėjo, kaip dūžiai aidi kapinėse.
– O kaip tu? Be Bridžitos, turi kitų brolių ar seserų? – paklausė norėdama greičiau pakeisti temą.
Kitas žengė prie kerpėmis apaugusios šuns, kantriai laukiančio amžinybės, skulptūros. Jam nusukus šildantį žvilgsnį, Medison suvirpėjo ir tvirčiau susisupo į megztuką.
– Mūsų buvo trys.
Buvo?
Ore pakibo jos neištartas klausimas.
– Mano sesuo daug jaunesnė, ji vis dar mokosi universitete, o brolis… miręs. Mirė prieš trejus metus.
– Apgailestauju, – tarė ji tyliai. – Turbūt labai jo ilgiesi.
Kitas atsisuko šypsodamasis, bet šypsena nepalietė akių.
– Kasdien. Gerai, kur mes ėjome?
Medison sunkiai nurijo seiles. Jis akivaizdžiai nori keisti temą ir nesiruošia su ja aptarinėti savo netekties. Žinoma, tam nėra jokios priežasties – jie juk beveik nepažįstami. Nors ir vakar vakare, ir dabar vaikštant po kapines ji pajuto ryšį. O gal tik pasirodė. Kaip niekas kitas Medison žino, kokia galinga ir svarbi gali būti vaizduotė.
Ji ištraukė popieriaus lapelį ir dar kartą garsiai perskaitė pirmąją užuominą:
– Važiuokite Šiaurine linija iki Arkos stotelės. Užlipkite į Haigeito kalvą ir eikite per Vaterlo parką iki miesto paskutiniojo poilsio vietos. Sustokite aplink kapą, kur neturite, ką prarasti, išskyrus savo grandines. Paskutiniai žodžiai ketvirtoje eilutėje?.. – Medison nutilo ir pakėlė akis į Kitą. – Susitikite prie kapo? Ką tai reiškia? Kad turime išsiskirti?
– Žiūrėk, eidama maršrutu čia gide turėtum perskaityti informaciją apie Haigeito kapines. Ji turėtų padėti. Štai, – tarė paduodamas savo telefoną. – Paskaityk.
Medison atsargiai jį paėmė ir prisimerkusi pakreipė nuo saulės, kad įžiūrėtų žodžius.
– Tarp čia palaidotų žmonių yra Daglasas Adamsas, Džordžas Eliotas ir Kristina Roseti, nors dauguma žmonių aplenkia net ir šiuos šviesulius ir traukia tiesiai prie Karlo Markso kapo… A! Na, žinoma, – ji perskaitė likusį sąrašą. – Čia palaidota ir Lizė Sidals? Kaip norėčiau pamatyti jos kapą. Koledže rašiau kursinį apie prerafaelitus.
– Tada
Anne Shirley – amerikiečių aktorė.
