kurią nors slaugę arba…
– Ne, jos užsiėmusios, – nutraukė Danielis. – Sustabdyk kraujavimą ir aš dingsiu iš čia.
Eva ketino ginčytis, kad ir ji užsiėmusi, Danielio elgesys pasirodė keistas, todėl ji stabtelėjo. Švelniai prilipdžiusi ant nosies antrą pleistrą pagalvojo, kad jis primena suspaustą spyruoklę. Ji užjautė tą, kuris pasitaikys sprogimo epicentre, kai ta spyruoklė neišvengiamai išsilaisvins.
Paėmusi trečią – paskutinį – pleistrą ji nesusilaikiusi pamatė, kaip blizga tamsūs vyro plaukai. Jei nežinotų, kad čia genų dovana, kurią turėjo ir kiti jos sutikti Pelegrinių šeimos nariai, pamanytų, kad vyrukas į kiekvieną kelionę vežiojasi asmeninę kirpėją. Ir asmeninį kostiumininką.
Eva gailestinga, todėl turėtų suprasti, kodėl jam atgrasu stovykloje. Danielis gyvena prabangiai. O čia vien skurdas ir purvas, kurio nepavyksta išvengti net ir nuolat valant. Štai taip stovėdama priešais jį Eva ėmė aiškiai justi šiurkščius savo džinsus bei marškinėlius, pajuto, kokia susivėlusi ant nugaros surišta plaukų uodegėlė.
Kam ta išvaizda įdomi? – liūdnai pagalvojo. Čia juk pabėgėlių stovykla. Visas personalas nuolat pasiruošęs kišti rankas ten, kur prireiks. Rengtis kaip madingai fotosesijai būtų ne tik nederama, bet ir nepatogu.
Tik šalia šio nepakenčiamo vyro ji pasijusdavo prasta ir nevalyva.
– Sėdėk ramiai, – priminė Danieliui, kai šio koja vėl ėmė ritmingai judėti. – Beveik baigiau. Nušluostysiu tave ir galėsi keliauti. Vis tiek turėsi laikyti pleistrus apie savaitę, nepamiršk, kad jie turi būti sausi.
Pasiėmusi antiseptinę šluostę ji švelniai nuvalė visus kraujo lašelius, nuvarvėjusius vėliau, kai pirmą kartą nuvalė jo nosį ir skruostus.
Staiga užuodė Danielio kvapą: buvo pamiršusi neįkvėpti. Turbūt pats gardžiausias jos žinomas aromatas, primenantis tankius miškus ir prisirpusius vaisius – būtų tik nusijuokusi, jei kas būtų užsiminęs, kad ji gali būti tokia romantikė.
Kaip toks nepakenčiamas vyras gali būti toks apdovanotas? Jo viename pirštelyje slypi tiek talento, kiek ji ir per visą gyvenimą nedrįstų tikėtis.
Ir jo akys nuostabios – neįskaitomos žaliai rudos, nors ir ne tokios ryškios kaip šviežiai pamuštas paakys, – staiga įsmigo į ją. Žiūrėjo tiesiai jai į akis.
Ji nenusisuko įkalinta jo žvilgsnio, prisivertusi sumirksėjo, pastūmė kėdę ir nušoko.
– Atnešiu ledo maišelį akiai, – sumurmėjo sutrikusi, bet stengėsi neišsiduoti.
– Nebūtina, – numojo Danielis. – Nešvaistyk resursų. – Iš vidinės švarko kišenės išsitraukė piniginę. Išėmė iš jos keletą popierėlių ir įspraudė jai į delną. – Čia išnaudotoms medicinos priemonėms atpirkti.
O tada tiesiog neatsisveikinęs ir net nepadėkojęs išėjo iš palapinės.
Tik atgniaužusi nuo Danielio prisilietimo tebedilgčiojančią ranką, Eva pamatė, kad jis įdavė dešimtį šimto dolerių kupiūrų.
– Turi būti kita išeitis, – tvirtai pareiškė Danielis, pildamasis antrą taurę raudonojo vyno, ir taip suspaudė butelį, kad krumpliai pabalo. – Tu gali valdyti dvarą.
Jo sesuo Frančeska, į kurią kreipėsi, tik papurtė galvą.
– Negaliu, juk pats žinai. Mano lytis netinkama.
– Negaliu vesti.
Santuoka jam skamba lyg prakeikimas. Danieliui jos nereikia. Jis nenori. Visa suaugusio žmogaus gyvenimą vengė vedybų, vengė bet kokio įsipareigojimo.
– Arba vesi ir valdysi dvarą, arba jis atiteks Mateo.
Paminėjus klastingąjį pusbrolį Danielį apleido paskutiniai santūrumo lašai ir jis tėškė vyno taurę į sieną.
Frančeska ranka sulaikė savo sužadėtinį Felipę, vaikiną iš specialiųjų pajėgų būrio, kuris jau ketino stotis. Tokiu pat ramiu balsu ji toliau kalbėjo Danieliui:
– Jis – kitas vyriškos lyties paveldėtojas po tavęs. Pats žinai – tai faktas. Jei nevesi ir nepriimsi palikimo, jis atiteks Mateo.
Stengdamasis susivaldyti Danielis giliai įkvėpė. Raudonas skystis varvėjo balta siena. Pažiūrėjus tinkamu kampu jis atrodė tamsus kaip kraujas, kuris pasipylė jam iš nosies, kai apimtas įniršio puolė Mateo. Abu apsikeitė keletu smūgių, būtų buvę ir dar blogiau, jei ne Felipė, kuris įsikišo ir juos išskyrė. Po ginčo pyktis ruseno Danielio širdyje tarsi gyvas padaras, tarsi susirietusi gyvatė, pasirengusi pulti pasitaikius menkiausiai progai.
Mateo išdavė juos visus.
– Turi būti koks nors legalus būdas apeiti paveldėjimo sąlygas, – tarė jis, o vynas, paklusęs traukos dėsniui, ėmė varvėti ant grindų.
„Prieš įleidžiant naujus nuomininkus teks sieną perdažyti“, – išsiblaškęs galvojo Danielis. Apartamentai Pizoje priklausė jam, bet čia jau šešerius metus gyveno sesuo. Dabar ji išteka už Felipės ir išsikrausto į Romą, o jei Danielis nesugalvos kitos išeities, vesti teks ir jam.
– Taisyklė pasenusi.
– Taip, – pritarė Frančeska. – Visi tai žinome. Pietas stengėsi susitarti su patikos valdytojais, kad ją pakeistų, bet nėra taip paprasta, kaip tikėjomės. Patika plieno tvirtumo. Prireiks mėnesių, o gal ir metų, kad sąlygos būtų pakeistos, o kol lauksime, Mateo gali vesti Natašą ir perimti palikimą.
Prakeiktas palikimas. Šeimos dvaras, apimantis šešių šimtų metų senumo pilį ir tūkstančius akrų vynuogynų, priklausė Pelegrinių šeimai ir jų palikuoniams nuo tada, kai princas Čarlzas Filibertas Pirmasis – pirmas maištininkas šeimoje – padėjo kertinį akmenį.
Prieš kelis dešimtmečius šeima atsisakė titulų, bet pilis liko jų spindintis brangakmenis. Siekiant išlaikyti dvarą neišdalytą, buvo laikomasi pirmagimystės teisės, todėl jį visada paveldėdavo vyriausias vyriškos lyties palikuonis. Ta taisyklė pasirodė per silpna Emanueliui II, žiauriam ir išprotėjusiam princui iš devynioliktojo amžiaus, įtarusiam, kad jo vyriausias sūnus homoseksualus, todėl pridėjo skirsnį, tebegaliojantį iki šių dienų: vyriausias vyriškos lyties palikuonis gali paveldėti dvarą tik būdamas vedęs.
Princas Emanuelis turbūt numatė, kaip toliau vystysis visuomenės papročiai, todėl skirsnyje apie santuoką akcentavo, kad žmona turi būti moteriškos lyties.
Sena taisyklė niekada nebuvo sukėlusi keblumų. Juk visi galų gale susituokia. Taip jau elgiasi žmonės, tuo labiau aristokratai. Bet pasikeitė laikai ir papročiai.
Kai mirė senelis, Danielis tebebuvo kūdikis, o turtą paveldėjo jo tėvas. Būdamas antras sūnus Danielis visada žinojo, kad po tėvo mirties dvarą perims Pietas. Tai jam visai patiko. Paveldo jis nenorėjo. Nemėgo senos vėjų košiamos pilies, kuri tik gėrė pinigus kaip ir vandenį, o dar labiau negalėjo pakęsti minties apie vedybas. Jautė savotišką priešišką pasitenkinimą galvodamas, kad visą gyvenimą
