prisiminusi prieš kurį laiką susapnuotą sapną. Tai įvyko prieš porą savaičių. Pakankamas laikas, kad kai kurios detalės išsitrintų iš atminties, tačiau geismas ir karštis, tąsyk pažadinę Betę iš miego, neapleido dar ilgai. Prabėgus kelioms dienoms Betei buvo sunku pažvelgti Valentei į akis net per kompiuterio ekraną.
Vyras patraukė prie moters su vaiku. Valentė buvo žymiai aukštesnis už visus oro uoste esančius žmones. Jo liekną kūną dengė tamsios spalvos kelnės, paprasti marškinėliai atviru kaklu, prigludę prie raumeningos krūtinės. Valentė matė, kad aplinkiniai į jį spokso, todėl jo veidą papuošė nerūpestinga šypsena.
Valentei priartėjus ir ištiesus ranką, nuo staigaus judesio šiek tiek pasikėlė marškinėlių rankovė, atidengdama vešlius juodus rankos plaukus.
– Bete, kaip gera ir vėl tave matyti, – vyro balse buvo girdimas sodrus itališkas akcentas, todėl ji akimirksniu pagalvojo apie stikliuką stipraus kavos likerio.
Žvelgdama į žalias Valentės akis, Betė pajuto dilgčiojimą kažkur pilve.
Ji jau buvo pamiršusi, kaip šios akys atrodo tikrovėje – ryški smaragdų spalva, smarkiai kontrastuojanti su ryškios alyvuogių spalvos oda, juodais vešliais plaukais bei iškiliu, labai tamsiu žandikauliu. Betė žinojo, jog daugelis moterų daug ką paaukotų, kad turėtų tokias vešlias blakstienas kaip Valentės. Gundantis vyro veidas su iškilia nosimi ir tvirtai sukąsta burna atrodė tiesiog nuostabiai.
Staiga moters širdis pradėjo trankytis pašėlusiu ritmu. Tada Betė ištiesė ranką. Pajutus tvirtą Valentės spustelėjimą, kūną užliejo didžiulė karščio banga.
Staiga Betei ėmė trūkti oro.
– Neperspėjai, kad tai tu mus pasitiksi oro uoste.
Valentės akys suspindėjo.
– Mano užduotis – šį savaitgalį jumis pasirūpinti.
Ar Betei tik pasivaideno, kad jis flirtuoja ir geidulingai šaudo į ją akimis?
– Ar maisto tiekėjai jau atvyko į rūmus? – traukdama delną iš Valentės gniaužtų, pasiteiravo Betė.
Nors per visą bendravimo internetu laiką tarp jų užsimezgė draugiški santykiai, nedera pamiršti, kad tai tik darbiniai ryšiai. O Betės sapnas tebuvo tik sapnas. Jis visiškai nieko nereiškia.
– Jie atvažiavo tada, kai ruošiausi išvykti. Viskas taip, kaip turėtų būti. Tavo organizaciniai gebėjimai tikrai neeiliniai.
Betę šis komplimentas pamalonino, tačiau ji suskubo paprieštarauti:
– Juk žinai, tai buvo grupinis darbas. Be to, šešios savaitės, skirtos tokiam dideliam pokyliui organizuoti, bet ką priverstų pasitempti.
Valentės akys dar kartą keistai suspindėjo, o netrukus nukrypo į mažylį. Valentė labai ilgai spoksojo į Domą, tada vėl pakėlė akis į Betę.
– Ar tai tavo sūnelis?
Geidulingos ugnelės, visą laiką spindėjusios Valentės akyse, staiga užgeso. Nereikia būti labai protingam, kad suprastum, kodėl taip nutiko – vyras ką tik prisiminė, jog Betė yra šio vaiko motina…
O gal Betei tik pasivaideno, kad Valentė troško su ja paflirtuoti? Ko gero. Betė pati retai lankydavosi aukštuomenės pokyliuose ir visiškai nemokėjo koketuoti su nepažįstamais žmonėms. Ji niekada nesilankė jokiame vakarėlyje tik tam, kad užmegztų naudingų pažinčių, nors jos darbas ir buvo tiesiogiai su tuo susijęs.
– Tai Domas, – patvirtino Betė. Jei pridurtų, kad nėra biologinė berniuko motina, o tik oficiali globėja, ko gero, Valentė užduotų daugiau klausimų. Po Karolinos mirties prabėgo per mažai laiko, kad būtų galima apie tai kalbėti visiškai ramiai. Be to, artėjančios dvidešimt keturios valandos bus labai užimtos. Betė trūks plyš privalo susikaupti darbui, už kurį jai moka pinigus. – Supažindinčiau judu, bet Domas tik neseniai užmigo.
Valentė dar kartą dirstelėjo į saldžiai miegantį mažylį.
– Važiuokime tiesiai į rūmus. Supažindinsiu tave su aukle, kuri rūpinsis Domu tau dirbant.
Tai pasakęs, pakėlė Betės lagaminą taip lengvai, lyg jame nebūtų nė vieno daikto, ir pradėjo nešti išėjimo link.
Neatsilikdama nuo Valentės nė per žingsnį, Betė tyliai svarstė: kaip tokia laukine galia spinduliuojantis vyras gali tarnauti kitam žmogui? Vien tai, kaip Valentė rašydavo elektroninius laiškus, rodė, jog šis vyras galėtų kitiems dalyti įsakymus, o ne tik uždarbiauti pragyvenimui.
Išėjęs iš oro uosto, Alesijus pamatė, kad Vienos danguje jau šviečia ryški ryto saulė. Važiuojant čia, tai visiškai praslydo pro akis.
Vežimėlyje miegojo neseniai našlaičiu likęs Alesijaus sūnėnas.
– Ar esi anksčiau buvusi Vienoje? – paklausė jis Betės. Vyrui reikėjo palaikyti pokalbį.
Vos prieš kelias minutes Alesijus susipažino su berniuku, kurį anksčiau matė tik nuotraukose. Tai buvo Domenikas, nors Betė vadino jį Domu.
Kol kas Alesijaus planas klojosi kaip iš pypkės. Betė atvyko į Vieną ir kartu atsivežė jo sūnėną.
Maža to, ji nežinojo, kas šis vyras yra iš tikrųjų.
Labai maža tikimybė, kad Betė jį atpažins. Alesijus, kaip ir visi kiti Pelvečių šeimos nariai, skrupulingai slėpė savo asmeninį gyvenimą, todėl viešojoje erdvėje jo nuotraukų pasitaikydavo labai retai. Be to, Alesijus nebuvo panašus ir į savo velionį brolį. Skyrėsi ne tik jų išvaizda, bet ir charakterio savybės.
Alesijus nepaprastai kentėjo sužinojęs, kad brolis žuvo girto vairuotojo sukeltoje avarijoje, taip ir nespėjęs susitaikyti su kitais šeimos nariais. Kamavosi sužinojęs, kad brolis slapčia vedė ir nuo jo mirties jau prabėgo tiek daug laiko. Domenikas buvo palaidotas nedidelėse Londono kapinaitėse, o ne bendrame šeimos kape Milane. Visgi Alesijus niekaip negalėjo suprasti, kodėl Domenikas ir jo žmona sūnaus globą patikėjo šiai nepažįstamajai – moteriai, kuri su berniuko motina neturėjo jokio kraujo ryšio…
Tai buvo skaudžiausias smūgis.
Neapykantą šeimai Domenikas nusinešė į kapo duobę. Atiduodamas sūnelį svetimai moteriai, Alesijaus brolis galutinai paniekino savo šeimą, kadaise pildžiusią visas jo savanaudiškas užgaidas.
Alesijus užgniaužė pyktį ir įniršį ant jau mirusio brolio ir nusprendė susigrąžinti sūnėną. Jis neleis, kad berniukas kentėtų dėl netikusio tėvo charakterio. Domenikas priklauso Pelvečių šeimai, todėl privalo augti atitinkamoje aplinkoje. Berniuko negalima palikti nepažįstamos moters globai. Juk jų nesieja jokie giminystės saitai.
Alesijus pasamdė privatų detektyvą, kad šis viską išsiaiškintų apie Domeniko globėjos gyvenimą. Paaiškėjo, jog Betė – vieniša dvidešimt ketverių metų moteris. Alesijus nė neabejojo, kad ji su mielu noru atsisakys vaiko auginimo naštos. Deja, smarkiai klydo.
Iš pradžių jis nusiuntė Betei mandagų elektroninį laišką, kuriame pasiūlė susitikti. Ji atsakė trumpai ir aiškiai: ne.
