style="font-size:15px;"> – Taip, – ji ištraukė ranką iš Henko gniaužtų. Gal šis vyras koks nors gyvenimo būdo žurnalistas, o gal net maisto kritikas.
Nepažįstamasis ištiesė jai ranką.
Kelė ją paspaudė ir užplūdo jaukumo ir stiprybės jausmas. Paspaudimas buvo švelnus. Jis nesistengė sutraiškyti jai pirštų. Delnas buvo tvirtas, šiurkštokas, nei per šiltas, nei per šaltas.
– Dekonas Holtas, – prisistatė atvykėlis.
Henkas atsitraukė su kėde nuo stalelio ir atsistojo. Veide atsirado ištobulinta politiko šypsena.
– Aš meras Votkinsas. Ar neseniai atvykote į Čarlstoną?
– Aš turistas, – atsakė Dekonas Holtas, neatitraukdamas akių nuo Kelės.
Kelė žinojo, kad neturėtų taip įdėmiai jo apžiūrinėti, bet kažkas jo akyse nuteikė maloniai.
– Na, tai sveiki atvykę, – nuoširdžiai tarė Henkas. – Tikiuosi, turėjote progą užsukti į lankytojų centrą Mitingo gatvėje.
– Dar ne, – nenoriai atitraukdamas dėmesį nuo Kelės Dekonas pažvelgė į Henką.
– Jame sužinosite viską apie viešbučius, maitinimo įstaigas, parduotuves ir, žinoma, lankytinas vietas.
– Kur maitintis, jau radau, – atsakė Dekonas.
Kelės lūpų kampučiai kilstelėjo.
– Na, tikiuosi, kad mūsų miestas padarys jums gerą įspūdį.
Dekono, regis, nesutrikdė Henko, kuris akivaizdžiai bandė užbaigti pokalbį su atvykėliu, tonas. Jis pažvelgė į Kelę.
– Ką rekomenduotumėte?
– Pas mus viskas skanu.
Dekonas veide nušvito plati šypsena. Jausmas, kad Kelė jį pažįsta, tik sustiprėjo.
– Kaip diplomatiška.
Henkas kostelėjo. Akivaizdu, kad norėjo grįžti prie jųdviejų su Kele pokalbio temos ir išgirsti jos sprendimą.
Kelė jau buvo priėmusi sprendimą, bet jis niekur nepabėgs. Galėjo skirti kelias minutes ir aptarnauti Dekoną Holtą. Didelė tikimybė, kad jis nemokamai pareklamuos kepyklą, todėl ji padarys viską, kad tik svečias pasijustų čia laukiamas.
– Mūsų mieliniai kepiniai itin skanūs, – pasiūlė ji. – Siūlyčiau bet kurį sumuštinį su mūsų duona. Jei mėgstate saldumynus, jumis dėta neatsisakyčiau keksiuko. Keksiukų su sviestinio kremo užtepu mirsite neužmiršite.
– Puiku, tada renkuosi juos, – tarė Dekonas. – Ačiū.
– Kele? – Dekonui nueinant paklausė Henkas.
– Aš sutinku.
Henkas patenkintas nusišypsojo. Jo šypsena buvo tikrai žavinga. Henkas suspaudė jos ranką tarp delnų.
– Labai džiaugiuosi.
– Kada kitas susirinkimas?
– Ketvirtadienį. Pusę septynių.
– Aš ateisiu.
Užtikęs Kelę ir merą Henką Votkinsą intymiai besišnekučiuojančius, Dekonas nustebo. Mieste viešėjo tik kelias dienas, tačiau apie Votkinsų šeimyną jau žinojo viską. Jie prilygo Klarksonams – rankose laikė visas galios vadžias, prestižą ir vietos kapitalą.
Be to, nustebo pamatęs, kad pati Kelė tokia santūri, elegantiška ir stulbinamai graži. Nesitikėjo, kad Frederiko žmona bus tokia. Juk pats Frederikas neatrodė labai patrauklus dailiajai lyčiai.
Dekonas lankė kitą gimnaziją nei Aronas, Bo ir Frederikas. Dekonas mokėsi PS-752. Trys jo įbroliai studijavo Grinlando akademijoje. Bet jų keliai gana dažnai susikirsdavo per sporto varžybas ir bendrų pažįstamų rate, todėl Dekonas šiek tiek juos pažinojo.
Jis ir Bo buvo vieno amžiaus. Aronas – metais vyresnis, o Frederikas – dvejais metais jaunesnis. Arono plaukai buvo šviesūs, Bo – tamsūs kaip Dekono, o Frederikas buvo raudonplaukis, be to, strazdanotas. Frederikas buvo liesesnis ir žemesnis nei broliai ir, regis, vis slėpėsi Arono intelekto šešėlyje ir buvo užgožtas Bo sporto laimėjimų.
Net ir pačiomis palankiausiomis aplinkybėmis Dekonas negalėjo įsivaizduoti, kad tokia moteris kaip Kelė susietų gyvenimą su Frederiku. Gal tam didelę įtaką padarė pinigai. Gyvenime taip dažnai atsitikdavo. Ką ten dažnai, beveik visada.
Dekonui kažkodėl nesinorėjo taip galvoti apie Kelę. Tik būtų kvailys, jei tokią galimybę atmestų.
Po jų pirmo susitikimo vakar Dekonas palaukė iki ryto ir dabar valgė priešpiečius „Saldu gardu“ kepyklėlėje. Norėjo sužinoti kuo daugiau, ypač apie Kelės santykius su meru Henku Votkinsu.
Kaip ant delno, kad Henkas nevertas Kelės. Tačiau taip pat akivaizdu, kad meras manė priešingai. Galbūt Kelė suteikė jam vilties.
Faktas, kad Henkas, kaip ir Frederikas, buvo turtingas. Po žavesio kauke galėjo slėptis moteris, kuri tiksliai žinojo, ko nori.
Kelė kaip tik stovėjo už prekystalio ir aptarnavo klientus. Atrodė žavingai kaip vakar. Šviesūs plaukai buvo surišti į žaismingą uodegėlę. Tankios blakstienos paryškino melsvai žalias akis, skruostus puošė karščio raudonis. Jos atsidavimas darbui tikrai gerokai prieštarautų gobšuolės įvaizdžiui. Kad ir kaip būtų, dauguma juk turi dvi puses. O jis visiškai jos nepažįsta.
Kelė buvo teisi dėl mielinės duonos. Ji buvo neapsakomai skani. Vakar Dekonas valgė sumuštinį su Švarcvaldo kumpiu. Šiandien skanavo sumuštinį su pjaustyta kalakutiena ir pomidorais. Dėl deserto dar neapsisprendė. Pasirinkimas itin gausus.
Žvilgsniu keliavo nuo pyragaičių ir keksiukų iki sausainių. Pyragėliai su žemės riešutų sviestu ir baltu šokoladu itin gundė. Regis, net jautė skanėstų su braškių kremu skonį burnoje. Ko gero, suvalgys abu. Prieš eidamas miegoti turės nubėgti kokius penkiolika kilometrų.
Jau kando sumuštinį, kai staiga atsidarė kavinės durys. Į vidų įgriuvo du berniukai, jiems iš paskos įėjo guvi paauglė, dėvinti marškinėlius, šortus ir avinti baltus sportinius batelius.
Dekonas padėjo sumuštinį ant lėkštutės ir nustebęs žvelgė į berniukus. Nekilo abejonių, kad tai Kelės sūnūs. Keturmetis buvo sumažinta Arono kopija, o aštuoniolikos mėnesių mažylis buvo kaip du vandens lašai panašus į Bo.
– Mamyte, mamyte, – sušuko mažėlis.
Jis sparčiai šlepseno stalų labirintu, o jo brolis lėtesniu žingsniu sekė iš paskos.
Kelė nusišypsojo jaunyliui.
– Sveikas, mielasis.
– Ketinome sustoti ledų Parkerio gatvėje, – tarstelėjo mergina.
